Anglikonybė

Paieška žodyne:
Terminas Paaiškinimas
Anglikonybė

viena iš protestantizmo krypčių, atsiradusi XVI a. Anglijoje.

Susiformavo Anglijos karaliui Henrikui VIII Tiudorui 1534 m. atsiskyrus nuo Romos ir įkūrus anglikonų bažnyčią, kurios galva yra karalius (skiria bažnytinius hierarchus, turi teisę prižiūrėti liturgiją, aukščiausia apeliacinė bažnytinio teismo institucija). Religinės doktrinos pamatas – kalvinizmas, svarbiausias tikėjimo šaltinis – Biblija, pripažįstamos 3 pirmųjų Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų tikėjimo dogmos, atmestas popiežiaus primatas, skaistykla, eucharistijos simboliškumas, šventųjų kultas, celibatas, vienuolijos institutas, tačiau išlaikyta Katalikų Bažnyčiai artima Bažnyčios struktūra ir apeigos. Anglikonų Bažnyčią karaliaus vardu valdo lordas kancleris ir svarbiausių institutų vadovybė. Aukščiausia bažnytinė institucija – Nacionalinė asamblėja, kurios nutarimus tvirtina parlamentas ir karalius. Gausesnės anglikoniškos bendruomenės veikia Škotijoje, Airijoje, JAV, Kanadoje, Indijoje.