Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Bizantinis menas

(bizantiškas stilius), Rytų krikščionių – Bizantijos imperijos (daugiausia Balkanų pusiasalyje ir M. Azijoje) IV-XIV a. architektūra ir dailė, išsirutuliojusi iš graikų helenistinės, Romos imperijos bei ankstyvosios krikščionybės tradicijų ir stipriai paveikta Art. Rytų kultūrų.

Centras – Bizantijos imperijos sostinė Konstantinopolis, periferiniai židiniai – vienuolynai su vietinėmis meno mokyklomis. Klestėjimo laikotarpiu apėmė didelę teritoriją (Graikiją, Užkaukazę, Š. Egiptą, Siriją). Skirstomas į keletą raidos etapų. Ankstyvajam periodui nuo 330 m. (Konstantinopolio įkūrimas) iki VI a. (Justiniano valdymo; 527-565) būdingas nutolimas nuo ankstyvosios krikščionybės. Galutinai susiformavo ir suklestėjo Justiniano laikais (iki 726 m. edikto, uždraudusio atvaizdų kultą). 726-843 m. laikomi ikonoklastų sukeltos krizės laikotarpiu. 843-1204 m. – Makedoniečių, Komninų ir Angelosų dinastijų viešpatavimo laikas iki kryžiuočių užkariavimo vadinamas bizantinio meno aukso amžiumi; dar kartą suklestėjo 1261-1453 m., nuo Konstantinopolio atgavimo iki turkų užkariavimo pagal valdžiusią dinastiją vadinamas Paleologų renesansu. Žlugus Bizantijos imperijai, bizantinis menas gyvavo ortodoksų kraštuose (Rusijoje iki XVII a. pab., stilizuotos formos čia naudotos ir XX a. pr.), darė įtaką romanikai, gotikai V. Europoje, ypač Italijoje (Venecijoje), P. Prancūzijoje ir Katalonijoje (sieninė tapyba). Plėtota pasaulietinė (neišliko) ir sakralinė architektūra, nuo VIII a. – ikonų tapyba (suklesti XIII-XIV a. Konstantinopolyje, Serbijoje, vėliau – Rusijoje), mozaika, medžio, akmens, dramblio kaulo drožyba, miniatiūrų tapyba, keramika ir stiklas. Būdinga kanoniškas vaizdavimas, simboliškumas, misticizmas. Iki IX a. susiklostė pagrindinės sakralinės architektūros formos: bazilikos, centriškieji kupoliniai pastatai (šventyklos, baptisterijos, mauzoliejai), kryžiškieji kupoliniai pastatai (šventyklos), nuo XI a. statytos šventyklos su 5 koplyčiomis. Būdingi architektūros elementai – romėniškos konstrukcijos skliautai ir kupolai. Architektūros puošyba sutelkta interjeruose: plytų ar akmens mūro sienos su nišomis ir išgaubimais, nuo X a. – pavieniai reljefai ir tapyba, Senojo ir Naujojo Testamento scenos, šventieji. Jų išraiškai būdinga statiška ekspresija, išilgintas siluetas, didelės akys. Daug dėmesio skiriama psichologiniam meno poveikiui – erdvės, spalvų, šviesos, atvaizdų išraiškos priemonėms. Apatiniuose bažnyčių tarpsniuose – marmurinės kolonos, virš jų, skliautuose ir kupoluose – mozaikos, rečiau – freskos. Interjerai dekoruoti pagal griežtai susiklosčiusią ikonografinę hierarchiją: Kristaus Visavaldžio (Pantokratoriaus) atvaizdas centriniame kupole arba konchoje, Dievo MotinaOoranta arba Marija soste – apsidėje už altoriaus, arkangelai – apsidės šonų viršuje, evangelistai – burėse, apaštalų, šventųjų, pranašų, Bažnyčios Tėvų figūros ir biblinės scenos – ant sienų; apreiškimo scena – ant stulpų, Kristaus ir Marijos gyvenimo vaizdai – transepto sienose, paskutinis teismas – vakarinėje bažnyčios sienoje. Kompozicijoms būdinga atvirkštinė perspektyva, lokalios spalvos, žydri ar auksiniai fonai. Paleologų renesanso įtaka pastebima ir Lietuvoje (pvz., didikų drabužiai, Trakų salos pilies freskos).