Buda

(skr. Buddha – nušvitusysis, praregėjusysis), budistai taip vadina kiekvieną, kuris pasiekė nirvaną (visišką išsilaisvinimą, rimtį, užgesimą). Taip paprastai vadinamas ir budizmo įkūrėjas Sidharta Gautama (VI-V a. pr. Kr. ).

Gautama atsisakė jį supusios prabangos ir, ieškodamas gyvenimo prasmės, tapo klajojančiu asketu. Nepasiekęs visiško išsilaisvinimo, pradėjo ilgą meditaciją po figos (vėliau pavadintos bodi – „nušvitimo“) medžiu. Pasiekęs bodį, pradėjo skelbti savo mokymą. Pirmajame pamoksle Benarese (Varanasyje) išdėstė „4 prakilniąsias tiesas“: visa, kas egzistuoja, sukelia kančią; kančios priežastis – gyvenimo troškimas; išsivadavimas iš kančios yra gyvenimo troškimo numaldymas; į gyvenimo troškimo numaldymą veda „taurusis aštuongubas kelias“ (teisinga nuomonė, teisingi įsitikinimai, teisingas bylojimas, teisingi darbai, teisinga gyvensena, teisingi siekiai, teisingi apmąstymai, teisingas nugrimzdimas). Šio moralės kelio laikymasis, meditacija ir išmintis būtini norint pasiekti pagrindinį gyvenimo tikslą – nirvaną. B mokymo kontekstas – indų tikėjimas atgimimų ratu ir siekimas visiškai iš jo išsilaisvinti. Daugelis idėjų paimta iš kitų Indijos religijų – džainizmo, hinduizmo, bet, skirtingai nuo jų, teigiama, jog nėra jokios realios sielos ir individualios sielos (atmano), neigiamas dievo, kaip aukštesniosios būtybės, egzistavimas, atmetama kastų sistema. Buda 45 metus keliavo pamokslaudamas po Š. Indiją, skelbė žmones išlaisvinančią tiesą apie damą, arba dharmą (kelias į nirvaną), ir nirvaną. Mirė netoli Kušinagaros, pasiekęs visišką nirvaną – parihirvaną. Jo sudeginto kūno palaikus pasidalijo kaimyninės valstybės ir ant šių relikvijų pastatė statinius – stupas.