Celibatas

(lot. caelibus), Romos katalikų dvasininkams privaloma viengungystė.

Elvyros Susirinkimas dar 306 m. uždraudė aukščiausio rango dvasininkams (kunigams, vyskupams, arkivyskupams) tuoktis. Nuo IV a. Rytų Bažnyčioje kunigas, vedąs prieš įšventinimą, turėjo teisę turėti šeimą. Vakarų Bažnyčioje V-VII a. Draudimas apėmė ir subdiakonus. Pirmas celibato atvejis Lenkijoje žinomas nuo 1198 m. Celibato klausimas buvo vienas svarbiausių reformacijos postulatų nuo 1520 m. Celibato nepripažino visos protestantiškos konfesijos. 1545-1563 m. Tridento bažnytiniame Susirinkime celibato dogma išsaugota, nepaisant dalies katalikų valdovų spaudimo. Svarbus politinis įvykis, susijęs su celibato panaikinimu, buvo protestantizmo įteisinimas Kryžiuočių ordine ir Prūsijos hercogystės 1525 m. įkūrimas. Panašų aktą 1561 m. įvykdė Gotardas Ketleris, paskutinis Livonijos ordino magistras.