Gotika

viduramžių architektūros ir dailės stilius, išaugęs iš romaninio stiliaus XII a. viduryje Prancūzijoje. XIII-XV a. vyravo daugelyje Europos šalių. Greta Renesanso egzistavo iki XVII a. Vyraujanti statybinė medžiaga buvo akmuo, Vidurio Europoje naudotos plytos. Gotikiniams religiniams pastatams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, skliautai su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai, konstruktyvinės smailėjančios arkos, ažūrinės bokštų viršūnės, vitražai, gausios skulptūros, reljefiniai akmens ornamentai.

Gotikos stilistinė architektūra Lietuvoje plito nuo XIV a. II pusės. Klestėjo iki XVI a. pabaigos. Ankstyvosios gotikos pastatai masyvūs, santūrių formų, artimi Lenkijos, Prūsijos, Šiaurės Vokietijos, Livonijos gotikai. Brandžiosios gotikos statiniai grakštesni, savitesni, gausiai išpuošti; jiems turėjo įtakos Dancigo gotika. Reikšmingiausias gotikos paminklas Lietuvoje yra Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Dailė dažniausiai buvo skirta architektūros puošybai. Daugiausia sukurta skulptūrų, vitražų, knygų grafikos. Kūriniams būdinga trapios, ištęstos formos, subtilus jų modeliavimas, grakštūs siluetai, ažūrinis dekoras, ryškios spalvos.