(lot. constitutio – nustatymas):
1. pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų pasiskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas;
2. teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos statutuose, 1564-1566 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.
