Protestantizmas

viena iš trijų pagrindinių (greta Romos katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių. Susiformavo XVI a. reformacijos laikais.

Sąvokos atsiradimas susijęs su 1529 m. Špejerio antrajame susirinkime M. Liuterio pasekėjų pareikštu protestu dėl reformatų teisių ribojimo ir bandymų sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau termino reikšmė prasiplėtė, juo vadinami ne tik Liuterio, bet ir J. Kalvino bei vėlesniųjų reformatorių mokymo sekėjai. Reformacija Lietuvoje paplito XVI a. pradžioje. 1550 m. Vilniaus seimas pripažino stačiatikiams ir protestantams lygias teises su katalikais. Tais pat metais Žygimantas Augustas suteikė tikybos laisvę visiems krikščionybės išpažinėjams. Sparčiausiai reformacija Lietuvoje plito XVI a. II pusėje. Protestantais tapo galinga Radvilų giminė, Chodkevičiai, Pacai, Kęsgailos, Sapiegos, Kiškos ir kiti. Tačiau apie 1565 m. reformatai skilo į dvi sroves – kalvinistų ir arijonų. XVI-XVII a. sandūroje prasidėjo atvirkštinis procesas. Vis daugiau protestantų didikų grįžo į katalikybę. Pakitusi valdančiojo bajorų luomo pozicija leido Katalikų Bažnyčiai XVII a. pirmoje pusėje pradėti atvirą, valstybės remiamą LDK protestantų persekiojimo kampaniją, žinomą kontrreformacijos vardu. Vidinis reformacijos sąjūdžio silpnumas ir bajorų luomo parama katalikybei leido Katalikų bažnyčiai XVII a. viduryje seimų priimtais įstatymais sustiprinti savo padėtį: 1658 m. įstatymas privertė arijonus pereiti į katalikybę arba išvykti iš šalies, 1668 m. uždrausta iš katalikų pereiti į protestantų tikėjimą. XVII a. pabaigoje LDK protestantai jau buvo praradę ¾ savo turėtų bažnyčių (XVI a. pab. LDK veikė apie 200 protestantų bažnyčių). Pavienės protestantų bendruomenės nebesudarė rimtos opozicijos katalikams.