Tėvonija

feodalinė paveldima žemės valda ir su ja susijusi feodalinė teisė turėti priklausomų valstiečių.

Lietuvoje atsirado XII a. II pusėje-XIV a. iš bajorų alodo. Ją feodalas paveldėdavo iš tėvų. XIV-XV a. bajorų tėvoninio paveldėjimo teisė virto feodaliniu įstatymu ir paplito visoje LDK. Laipsniškai siaurinama analogiška valstiečių teisė XVI a. I pusėje buvo panaikinta. Parduoti ar dovanoti tėvoniją bajoras galėjo tik visiems giminaičiams sutikus; XV a. 9 deš. pradžioje iš valdovo gavo teisę laisvai disponuoti 1/3 tėvonijos, o pagal II Lietuvos Statutą (1566) – visą tėvoniją. Tuo tėvonija skyrėsi nuo beneficijos, kurios valdymas ir paveldėjimas buvo sąlyginis. Tėvoniją sudarė feodalo žemė ir skirtiniai valstiečių sklypai. Joje dirbo tėvoniškiai: nelaisvoji šeimyna, kaimynai ir įsikeitėliai. Nuo XIV a. pab. tėvonijoms priklausė ir veldamai. XVI a. II pusėje-XVIII a. tėvonija buvo pagrindinis ūkio tipas. Po 1795 m. daugumai tėvonijų savininkų pripažintos Rusijos dvarininkų teisės.