Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Trečiasis Lietuvos Statutas

trečioji LDK teisyno laida (1588). Patvirtintas Zigmanto Vazos. 1588 m. išspausdintas LDK kanceliarine slavų kalba Vilniuje. Įsigaliojo 1589 m.

Sudarytas iš 14 skyrių, suskaidytų į 488 straipsnius.  Trečiasis Statutas skelbė Lietuvą atskira valstybe su teritorija ir sienomis. Jis pripažino sostinę Vilnių, atskirą nuo Lenkijos administraciją, atskirą monarcho titulą ir didžiojo kunigaikščio priesaiką Lietuvai. Statutas draudė karaliui Lietuvoje dalinti žemes ir tarnybas užsieniečiams – tuo jis prieštaravo Liublino unijai, leidusiai ir lenkams, ir lietuviams įsigyti žemių ir tarnybų visoje jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Neliko ir Ponų tarybos. Jos nariai tapo visos valstybės senatoriais. Lietuvai buvo numatyta atskira nuo Lenkijos centro ir vietos valdžia, atskiri įstatymai, kurių turėjo laikytis visi LDK gyvenę piliečiai. Buvo suformuluota politinė Lietuvos autonomija federacinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Šios valstybės priešakyje buvo monarchas, bajorų visuotinai pripažintas Seime. Jam nominaliai priklausė visa žemė, jis buvo aukščiausiasis teisėjas, reglamentavo valstybės pareigūnų vaidmenį. Statutas skelbė privalomą bajorų karo tarnybą. III Statutas išplėtė bajorų teises ir dar labiau pasunkino valstiečių padėtį. Svarbiausias teisės postulatas – bajorų nuosavybės paveldėjimo teisė – Statute buvo smulkiai reglamentuotas. Visiems bajorų valdiniams buvo nustatytas jų ponų teismas. Valstietis už bet kurį nusikaltimą buvo teisiamas tik savo pono. Su savo ponu valstietis bylinėtis negalėjo ir net pono teisme neturėjo teisės būti liudininku. Statutas įtvirtino bajoro – išimtinio žemvaldžio – imunitetą kaip žemės nuosavybės atributą. Imunitetas buvo mokestinis, administracinis ir teisminis. Tai reiškė, kad valstybė be bajorų sutikimo negali rinkti iš jų valdinių mokesčių valstybės naudai, jų valstiečių administruoti bei teisti. Tokio postulato iki tol nebuvo nė viename rytų Europos teisyne. Statutas galutinai įteisino luomines bajorų teises. Svarbiausia šio luomo prerogatyva buvo: išimtinė žemės ir baudžiauninkų nuosavybės teisė ir žemės ūkio produktų išvežimas į užsienį be muito mokesčių. Bajorai turėjo išimtinę teisę rinkti karalių, dalyvauti seimuose ir seimeliuose. Buvo panaikinta bajoro teisė išsipirkti už tyčinį valstiečio nužudymą ir paskelbta, kad tokiam bajorui turi būti nukirsdinta ranka. Statuto sudarytoją Leoną Sapiegą lietuviai vadino Lietuvos Saliamonu, o lenkai nepatenkinti visaip bandė statuto redakciją pakeisti, tačiau nesėkmingai. Statutas ilgai veikė (net iki 1840 m.) kaip Lietuvos konstitucija, saugodamas lietuvių teises.