Trėmimai

asmenų ar jų grupių perkėlimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priverstinis apgyvendinimas bei įdarbinimas nustatytose vietose.

Pirmas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas sovietų valdžios įvykdytas 1941 m. birželio 14-18 d.. Išvežta 18 500 žmonių. Vyrai išsiųsti į Krasnojarsko, Komijos, Sverdlovsko lagerius, jų šeimos į Altajų, Novosibirsko sritį, Komiją. 1942 m. vasarą apie 3 tūkst. lietuvių iš Altajaus išvežti į šiaurę, prie Laptevų jūros, kur dauguma mirė. 1945-1946 m. daugiausia buvo tremiamos partizanų ir jų rėmėjų, nuo 1947 m. ūkininkų šeimos. Didieji trėmimai įvyko 1948 m. (ištremta 42 tūkst.), 1949 m. (ištremta 33 tūkst.), 1952 m. (ištremta 20 tūkst.). Iš viso 1940-1941 m. ir 1945-1953 m. ištremta apie 130 tūkst. žmonių (daugiau kaip 44 tūkst. šeimų). 1954 m. į Lietuvą leista grįžti vaikams, 1955 m. šeimoms, nuo 1956 m. prasidėjo masinis tremtinių grįžimas. Ne visiems leista apsigyventi Lietuvoje. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo" paskelbė, kad ištremti iš Lietuvos yra nekalti, atstatomos visos jų pilietinės teisės.