Žodynas

svorio matas, lygus 450 g.

(mirė 1269), Haličo kunigaikštis, kunigaikščio Danijilo Haličiečio sūnus.

nacistinės Vokietijos ženklas. Iš pradžių buvo naudojama savanorių būriuose, o po 1935 m. buvo vaizduojamas Vokietijos nacistų vėliavoje. Naciai tvirtino, jog šis ženklas kilęs iš arijų mitologijos.

germanų gentis, priskiriama Oderio grupei (svebai, markomanai, kvadai, langobardai, semnonai).

(nuo XV a. pabaigos – Šventoji vokiečių tautos Romos imperija), Europos valstybinis junginys, gyvavęs 962-1806 metais. Įėjo Vokietija (galingiausia imperijos šalis), šiaurinė ir vidurinė Italijos dalis, Čekija, Burgundijos karalystė, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos žemės.

Paryžiuje 1815 m. Austrijos, Prūsijos ir Rusijos sudaryta sutartis Vienos kongrese nustatytai tarptautinei tvarkai palaikyti. Vėliau prie jos prisijungė visos Europos valstybės (įskaitant Prancūziją), išskyrus D. Britaniją ir Turkiją. Sąjunga sankcionavo ginkluotas intervencijas tautiniams ir demokratiniams judėjimams nuslopinti. Suiro dėl prieštaravimų tarp valstybių narių.

Lietuvos pajūrio uostas prie Šventosios upės žiočių 34 km į šiaurę nuo Klaipėdos uosto, 12,5 km nuo Palangos. Žinomas jau nuo senovės.

(apie 927-972), Kijevo didysis kunigaikštis (945-972). Didžiojo kunigaikščio Igorio ir didžiosios kunigaikštienės Olgos sūnus.

paleolito kultūra, pavadinta stovyklos Svidry Vielkie (Swidry Wielkie) Lenkijoje vardu ir siejama su pirmaisiais Lietuvos gyventojais.

(Apšvietos epocha) Europos visuomeninės minties ir kultūros kryptis, kilusi XVII a. pabaigoje. Labiausiai buvo paplitusi XVIII a. Švietimas buvo priešiškas feodalinei santvarkai, luominiam susiskaldymui, religiniam fanatizmui, scholastinei filosofijai. Reiškė naujai susiformavusios buržuazijos pasaulėžiūrą. Jai būdingas racionalizmas, tikėjimas mokslo, proto galia, siekimas pažinti ir pertvarkyti pasaulį, plėsti visuomenės švietimą.

Švietimo epochos filosofija, atsiradusi XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje ir plitusi iki XVIII a. pradžios. Rėmėsi Renesanso epochos ir XVII a. filosofijos tradicijomis, kritikavo vidurinių amžių scholastinę filosofiją.

(apie 1370-1452), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432).

(Publius Cornelius Tacitus; tarp 54 ir 57-apie 120), romėnų istorikas, publicistas, diplomatas.

valstybių sambūvio pavidalas, kai valstybės tarpusavio santykiuose nevartoja ar negrasina pavartoti ginkluotą jėgą ir nevykdo viena prieš kitą karinių veiksmų.

1. kai kuriose šalyse pareigūnas, dažniausiai skiriamas centrinės valdžios, vienas pats sprendžiantis bylas taikos teisme;
2. teisėjas, sprendžiantis bylas taikos teisme – kai kurių valstybių žemiausiojoje teismo instancijoje. Lietuvos Respublikoje taikos teismai veikė 1919-1933 m. Sprendė smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas.

1850-1864 m. vykęs didžiausias sukilimas prieš Čingų (1644-1912) dinastiją Kinijoje.

(gr. taktike):
1. veiklos būdas, metodas, kuriuo siekiama kokio nors tikslo; veikimas pagal planą;
2. ginkluotųjų pajėgų dalinių ir junginių veiksmų kautynėse teorija ir praktika.

(Charles Maurice Talleyrand-Perigord; 1754-1838), Prancūzijos valstybės veikėjas, diplomatas. 1787-1815 m. (su pertraukomis) užsienio reikalų ministras. Pasižymėjo dideliu įžvalgumu, užkulisinėmis intrigomis ir tikslo siekimu bet kokiomis priemonėmis.

(vok. Taler):
1. Europos šalių moneta, kaldinta 1525-1907 m. iš sidabro;
2. Lenkijos ir jos valdų pinigas 1533-1814 m.;
3. LDK moneta, kaldinta XVI a. antrojoje pusėje iš sidabro Vilniaus monetų kalykloje.

(puštų k. talibaan – Korano mokiniai), buvusio mudžtachidų vado mulos Mohamado Omaro Akhudo 1994 m. sukurta radikali milicija, į kurią buvo pašaukti islamo teologijos studentai, daugiausia puštūnai musulmonai sunitai, Pietų Afganistano pabėgėliai Pakistane. 

(1889-1949), kompozitorius, dirigentas. Organizavo chorus, rinko liaudies dainas, dėstė Kauno muzikos mokykloje ir Kauno konservatorijoje.

(hebr. talmud – mokslas), judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinys.

(m. 1207), Gruzijos valdovė 1184-1207. Jurgio (Georgijaus) III duktė, garsėjusi protu ir grožiu. Tamaros valdymo metais Gruzija sustiprėjo ir pasiekė politinių ir karinių laimėjimų. Apie Tamarą sukurta liaudies legendų, Š. Rustavelis ją pavaizdavo poemoje „Didvyris tigro kailiu“.

sen. Graikijos laikotarpis tarp XI a. pr. Kr. ir IX a. pr. Kr., kai dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyko Mikėnų-Kretos pasaulis. Taip pavadintas dėl to, kad istorikai turi palyginti nedaug žinių apie šį laikotarpį.

Kinijos imperatorių dinastija (618-907).

(turk. iš arab. tanzimat – pertvarkymai, reformos), reformų laikotarpis (1839-1876) Osmanų imperijoje. 

(1892-1962), lietuvių archeologas, muziejininkas ir rašytojas. Tyrinėjo Rytų Lietuvos piliakalnius Ukmergės, Rokiškio ir Zarasų rajonuose. Parašė jaunimui nuotykių apysakų, kuriose populiarinamas istorijos mokslas.

(1792-1793), ATR magnatų sąjunga. Suorganizavo Jekaterina II. Tikslas – su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų seimo (1788-1792) reformas ir Gegužės trečiosios konstituciją. Konfederatų 1792 m. balandžio 27 d. Peterburge pasirašytas manifestas su suklastota data (1792 05 14) buvo viešai paskelbtas Targovicoje (Ukraina). Jis skelbė, kad konfederatų prašymu Rusijos kariuomenė įžengia į ATR.

1715 m. prasidėjusi ir 1717 m. Nebyliuoju seimu pasibaigusi konfederacija. Buvo nukreipta prieš karaliaus Augusto II tariamas ar tikras pastangas pažaboti bajorijos laisves, įvesti ATR sosto paveldėjimo principą. Kovojo su Augusto II saksų kariuomenės daliniais.

viduramžių Lietuvos prievolinis ir mokestinis vienetas, XIV a. nustatytas kunigaikščio. Valstiečiai 2-3 dienas per savaitę turėjo dirbti dvarui ir duoti dėklą.