Žodynas

(pranc. unitaire iš lot. unitas – vienybė), vieningas, suvienytas, sudarantis vientisą visumą.

(pranc. unitarisme), valstybinė santvarka, kuriai būdingas centralizuotas administracinių teritorinių vienetų valdymas.

(lot. universitas  kilm. universitatis – visuma), aukštoji mokykla rengianti pagrindinių mokslo sričių aukštos kvalifikacijos specialistus. Universitetuose ne tik dėstomos mokslo disciplinos, bet ir dirbamas mokslinis darbas, ginamos disertacijos, teikiami mokslo laipsniai ir vardai. 

keturios seniausios civilizacijos, IV-II tūkstm. pr. Kr. atsiradę prie Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo bei Chvangchės (Geltonosios) upių.

istorinė lietuvių žemė. Buvo abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio (dabartinių Kėdainių, Panevėžio rajonų dalys).

(Wilhelm von Urach; 1860-1930), Viurtenbergo (Vokietijos valstybėlė) hercogas, 1918 m. vasarą kviestas tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Vokietijai pralaimėjus karą, Lietuvos Taryba šio kvietimo atsisakė. Šis faktas vertinamas kaip politinis manevras, siekiant savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės.

spartaus pramonės vystymosi sukeltas didesnės gyventojų dalies kėlimasis į miestus. 1991 m. miestuose gyveno apie 43 proc. pasaulio gyventojų. Lietuvoje urbanizacija prasidėjo XIX a. pab., tačiau rimtu reiškiniu tapo tik XX a. 6 deš.

(tikr. Bartolomėjas Prinjanas; 1318-1389), popiežius (nuo 1378). 1388 m. patvirtino Vilniaus vyskupystės įsteigimą ir Lietuvos krikštą.

(1896-1991), Lietuvos Respublikos diplomatas, grožinės literatūros vertėjas. 1938-1940 m. užsienio reikalų ministras (paskutinysis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras).

XV-XVIII a. LDK valstybės pareigūnas.

keramikinis laidojimo indas sudeginto mirusiojo palaikams laikyti. Lietuvoje paplitęs nuo ankstyvojo geležies amžiaus.

(gr. u – ne + topos – vieta, t. y. vieta, kuri neegzistuoja):
1. ideali, praktiškai neįgyvendinama visuomenės santvarka. Terminas kilęs nuo XVI a. anglų valstybės veikėjo ir rašytojo Tomo Moro (Thomas More, 1478-1535) veikalo „Utopija“, kuriame aprašomas fantastinėje Utopijos saloje įsikūrusios bendruomenės gyvenimas;
2. neįvykdomas, nerealus sumanymas, projektas, svajonė.

(Sūduva, Suvalkija), Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Iki XIII a. čia gyveno jotvingiai (dainaviai ir sūduviai), šiauriniame pakraštyje – lietuviai. XIV a. dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino puldinėjimų iš dalies virto dykra.

tam tikra sąmoningų valstybės vyriausybės veiksmų seka, kuria santykiuose su kitomis valstybėmis siekiama įgyvendinti savo nacionalinius interesus.

(vok. Wachtmeister), daugelyje pasaulio šalių puskarininkio laipsnis ir pareigybė kavalerijoje bei žandarmerijoje.

(mirė 1419), Šv. Romos imperatorius (nuo 1376). Karolio IV Liuksemburgiečio sūnus. Po tėvo mirties (1378) paveldėjo ir Čekijos karaliaus sostą.

(g. 1957m.), Lietuvos politikas, ekonomistas. 1991-1992 m. ir 1996-1999 m. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Parašė straipsnių ekonomikos, politikos klausimais.

(1876-1901), poetas. Parašė lyrinių ir pilietinių eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų. Vertė užsienio rašytojų kūrinius. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.

(1890-1959), rašytojas. 1941-1945 m. buvo Mokslų akademijos bibliotekos direktorius. Išleido eilėraščių rinkinių („Rasoti spinduliai“, (1923), „Tekanti saulė“, (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927) ir kt.), dramų, vertė F. Šilerio, H. Ibseno, M. Meterlinko ir kitų autorių kūrinius.

(1886-1944), Lietuvos valstybės veikėjas. 1917-1920 m. Lietuvos Tarybos narys. 1920-1922 m. dalyvavo Steigiamojo seimo veikloje. Su broliu įsteigė „Ūkio“ banką, buvo daugelio akcinių bendrovių steigėjas.

(Vaišelga; mirė apie 1268), vyriausiasis Mindaugo sūnus. 1255 m. sudarė taikos sutartį su Haličo-Volynės kunigaikščiu Danijilu Galičiečiu dėl bendrų veiksmų ginantis nuo mongolų-totorių. Šia sutartimi Vaišvilkas prie Lietuvos prijungė Juodąją Rusią ir Naugarduką, kuriuos pats ir valdė.

LDK miesto, turinčio savivaldos teisę, pareigūnas. Skyrė didysis kunigaikštis iš miestiečių išrinktų 4 kandidatų (dažniausiai bajorą).

aukštas LDK vietos valdžios pareigūnas. Pareigybė Lenkijos pavyzdžiu įvesta 1413 m. (Vilniaus ir Trakų vaivados).

LDK teritorinis administracinis vienetas. LDK vaivadijas sudarinėti pradėta Lenkijos pavyzdžiu po Horodlės sutarties 1413 m. LDK teritorija buvo suskirstyta į 12 vaivadijų.

1700/1600 m. pr. Kr.-1 m. po Kr. baltų kultūra. Ji paplitusi baltų arealo pietvakariuose, o jos centras buvo Sambija, kurioje gausiausia paminklų. Kiek rečiau pilkapių kultūros paminklai paplitę Priegliaus baseine – yra jų ir Lietuvos pajūryje, Danės bei Akmenos baseinuose.

vakarinė Vokietijos sostinės Berlyno dalis, po Antrojo pasaulinio karo patekusi į Vakarų Europos valstybių įtaką. 1949 m. įėjo į Vokietijos Federacinės Respublikos sudėtį.

teritorinis vienetas Rusijos imperijos europinėje dalyje XIX a.-XX a. pr. Sudarė iš buvusios ATR rusams atitekusios žemės Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje. Buvo skirstomas į Šiaurės vakarų kraštą ir Pietvakarių kraštą. Turėjo valdymo ir įstatymų skirtumų nuo likusios imperijos dalies.

I-V a. baltų kultūra.

istorinis Ukrainos dalies, pagal 1921 m. Rygos taikos sutartį atitekusios Lenkijai, pavadinimas. 1939 m. po SSRS ir Lenkijos karo sujungta su Ukraina. Dabar Lvovo, Ivano Frankovsko, Ternopolio, Voluinės ir Rovno sritys Ukrainoje.

XVI a. II pusės-XIX a. LDK žemės ploto vienetas. Visoje LDK paplito XVII a. I pusėje. Dydis – 21,38 ha. Oficialiai matuoti žemę valakais nustota panaikinus baudžiavą (1861), bet buityje naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.