Žodynas

(lot. dicto – įsakinėju), valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. Diktatūra gali reikštis įvairiomis formomis nuo absoliutinės monarchijos iki vienpartinio valdymo, bet pagal represyvumo laipsnį galima skirti du pagrindinius diktatūros tipus: autoritarizmą ir totalitarizmą.

(gr. dilemma), problema, alternatyva, padėtis, reikalaujanti rinktis vieną iš dviejų galimybių.

(Georgij Dimitrov; 1882-1949), Bulgarijos komunistas, Komunistų internacionalo Vykdomojo komiteto generalinis sekretorius (1935-1943). 1933 m. Vokietijoje apkaltintas Reichstago padegimu ir suimtas. Prasidėjus protestams prieš suimtųjų teismą, buvo išteisintas. 1934-1945 m. gyveno SSRS.

(gr. dynasteia – valdžia, viešpatavimas), tos pačios giminės monarchai, iš vieno protėvio kilusi valdovų eilė.

vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga. Pvz., jau XIV a. lenkų bajorija tikėjosi sudaryti dinastinę uniją su Lietuvos didžiąja kunigaikštyste.

kariniai konfliktai tarp valstybių, arba valstybėje, kurie kildavo gimininiais ryšiais pagrįstų pretenzijų į atskirų teritorijų ar valstybių valdymą. Žymiausi II tūkstm. konfliktai – Šimtametis karas, Trisdešimties metų karas, Ispanijos įpėdinystės karas ir kt.

Gajus Valerijus Aurelijus (lot. Gaius Valerius Aurelius Diocletianus; 240-316), Romos imperatorius 284-305 m. Pertvarkė imperijos valdymą: įtvirtino sosto paveldimumą, stiprino imperatoriaus įtaką, įvedė dominatą, valdžią padalijo tarp 4 asmenų (tetrarchija). Imperiją valdė du imperatoriai-augustai: vienas Rytuose, kitas Vakaruose.

(gr. Dionysos, lot. Bacchus), sen. graikų vynuogininkystės, vyndarystės, vaisingo gamtos gyvenimo dievas.

(gr. diplōma – lapas, dokumentas), valstybės pareigūnas, valdininkas, dirbantis oficialių santykių su užsienio valstybių vyriausybėmis srityje.

1. oficiali veikla, kuria valstybių, vyriausybių vadovai ir specialūs asmenys ryšiams su užsieniu vykdo savo valstybės užsienio politiką, gina jos interesus užsienyje;
2. valstybių pastangos susitarti tarpusavyje derybomis;
3. derybų menas, t. y. gebėjimas nuosekliai ir įtikinamai atstovauti savo pozicijai bei tuo pat metu pademonstruoti, kad suprantama ir gerbiama kitos pusės pozicija ir kad susitarimas yra bendras abiejų pusių interesas.

(pranc. diplomatique iš gr. diplōma – lapas, dokumentas), pagalbinė istorinė disciplina, tirianti dokumentų tikrumą, struktūrą.

valstybės administracijos dalis, pavaldi užsienio reikalų ministerijai. Šiai tarnybai tenka tokie uždaviniai, kaip: oficialus atstovavimas savo šaliai, buvimo šalies politinio gyvenimo stebėjimas ir nuolatinių ataskaitų rengimas, įvairių savo valstybei naudingų kontaktų užmezgimas, taip pat ir, gavus specialius įgaliojimus, tarpvalstybinių derybų vedimas.

diplomatų tarnybiniai laipsniai. Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyti tokie diplomatiniai rangai: Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė.

diplomatų ir su jais gyvenančių šeimos narių asmens, privačios rezidencijos, dokumentų bei susirašinėjimo neliečiamybė, taip pat nepriklausomybė nuo valstybės baudžiamosios, civilinės ir administracinės jurisdikcijos, garantuojamos Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių.

visi valstybėje gyvenantys ir dirbantys kitų kraštų diplomatai.

(gr. dipteros – dvisparnis), sen. graikų šventykla, iš visų pusių apjuosta dviejų kolonų eilėmis.

(angl. displaced persons – DP), pabėgėliai, perkeltieji asmenys; žmonės, karo veiksmų metu išvykę ar išvežti iš savo gyvenamosios teritorijos ir atsidūrę užsienyje.

(pranc. directoire):
1. Prancūzijos Respublikos vykdomosios valdžios aukščiausioji institucija 1795-1799 m., iki Napoleono atėjimo į valdžią.
2. Rusijos valdymo institucija, kolegija iš 5 Laikinosios vyriausybės ministrų, vadovaujama A. Kerenskio. Gyvavo vos tris savaites 1917 m. rugsėjo-spalio mėn. Paskelbė Rusiją respublika. Nustojo veikti suformavus trečiąją koalicinę vyriausybę.

(lot. dissidens – prieštaraujantis, nesutinkantis), žmogus ar žmonių grupė, nepripažįstanti viešpataujančios ideologijos ar oficialios valstybinės religijos. Disidentai dažnai diskriminuojami apribojant jų politines teises.

(pranc. discredit), valdžios institucijos, visuomeninės organizacijos, įstaigos ar piliečio autoriteto griovimas, prestižo, garbės menkinimas.

(lot. discriminatio – padalijimas, atskyrimas):
1. teisių sumažinimas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, tautinės ar socialinės priklausomybės, turtinės padėties, gimimo vietos;
2. priemonės, kuriomis valstybė ar valstybių sąjunga sumažina kurios nors valstybės, jos atstovų ar piliečių teises;
3. engimas, nevienodas žmonių traktavimas.

(lot. diversio – nukreipimas, atitraukimas):
1. karinė operacija, kuria siekiama atitraukti priešo dėmesį ir pajėgas iš vieno fronto baro į kitą;
2. grupių arba pavienių asmenų veiksmai priešo užnugaryje, kuriais siekiama išvesti iš rikiuotės karo pramonės objektus, sutrikdyti kariuomenės valdymą, sugadinti komunikacijas ir kt.;
3. priešiškų užsienio ir vidaus elementų ardomieji veiksmai, kuriais siekiama susilpninti valstybės ekonominę, karinę galią, sukelti visuomenės neramumus.

(1804-1881), Didžiosios Britanijos politikas ir rašytojas. 1874-1880 m. buvo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Einant šias pareigas Anglijos vyriausybė perpirko ir perėmė savo kontrolėn Sueco kanalą, įsivyravo Egipte, Indijoje. Yra parašęs keletą romanų.

ATR stačiatikiai, Bresto bažnytinės unijos (1596) priešininkai. Unijos šalininkai juos persekiojo, ribojo politines teise. Dizunitų kova glaudžiai susieta su kazokų sukilimais. Po ATR padalijimų susiliejo su Rusijos stačiatikių bažnyčia.

LDK didžiojo kunigaikščio ir jo vietininkų kanceliarijų žemesnysis raštininkas.

(1415-1480), lenkų istorikas, romėniškosios lietuvių kilmės aiškinimo pradininkas. 1448 m. aprašė Žalgirio mūšyje paimtas Kryžiuočių ordino vėliavas, Lenkijos herbus.

(rus. Dmitrij Donskoj; 1350-1389), Vladimiro ir Maskvos didysis kunigaikštis. 1368 ir 1370 m. apgynė Maskvą nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo puolimų. 1380 m. Kulikovo mūšyje prie Dono jo vadovaujama kariuomenė sutriuškino mongolus-totorius.

vandens prekybos kelias, kuriuo pirkliai pasiekdavo Vyslos, Nemuno, Dauguvos baseiną, o per juos – ir Baltijos jūrą.

neolitinė kultūra, paplitusi Dniepro ir Doneco upių baseinuose V-III tūkstm. pr. Kr.

(lot. milites Christi fratres de Dobrin), Mozūrijos kunigaikščio Konrado ir vyskupo Kristijono 1228 m. įsteigtas karinis ordinas. Jo riterių apranga buvo baltas apsiaustas su raudonu kalaviju ir žvaigžde virš jo.