„Lenkų pradų naikinimo“ politika

buvusioje LDK teritorijoje carinės valdžios vykdytos represijos, numalšinus 1830-1831 m. sukilimą. Pagrindinis šios politikos tikslas – sumažinti lenkų įtaką buvusioje LDK, o principas – „kontroliuoti arba uždrausti“. Konfiskuota šimtai sukilėlių dvarų, sukilėliai buvo tremiami į Sibirą, atiduodami į rekrutus, Katalikų bažnyčia neteko žemių, uždaryta dalis vienuolynų. Įstaigose įsigalėjo rusų kalba, valdininkais galėjo būti tik rusai. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, 1840 m. panaikintas Lietuvos statuto veikimas, galiojo tik Rusijos įstatymai. Buvusios LDK žemės pavadintos Vakarų gubernijomis, vėliau – Šiaurės vakarų kraštu. Lenkijos karalystė neteko autonomijos, buvo panaikintas seimas, konstitucija, kariuomenė, uždarytas Varšuvos universitetas.

„Rusų pradų atkūrimo“ programa“

1864 m., po sukilimo numalšinimo, M. Muravjovo ir I. Kornilovo parengta bei imperatoriaus patvirtinta Lietuvos (tuometinio Šiaurės vakarų krašto) rusinimo programa. Šios žemės buvo paskelbtos „nuo amžių rusų žemž“. Joje numatyti šie svarbiausi uždaviniai: 1) pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyvenimo; 2) neleisti katalikams užimti valstybinės tarnybos postų; 3) kontroliuoti ir varžyti Katalikų bažnyčią; 4) sudaryti sąlygas plėstis stačiatikybei; 5) sparčiai steigti rusiškas pradines mokyklas; 6) skatinti rusus keltis į lietuviškas gubernijas; 7) lotyniškąją abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti imperijoje lietuvišką spaudą lotynišku raidynu. Programos kūrėjai ją įgyvendinti planavo per keliasdešimt metų.

„Graždanka“

(rus.), kirilicos modifikacija, Petro I iniciatyva 1708 pradėta vartoti Rusijoje pasaulietinėje spaudoje. 1918 dar kartą modifikuota G yra dabartinė rusų abėcėlė.

Slaptosios mokyklos

nelegalios kaimo pradžios mokyklos, veikusios lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904).

Daraktorius

(lenk. dyrektor), iki 1864 – parapinės mokyklos mokytojas, o spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) – lietuviškos slaptosios mokyklos mokytojas.

Knygnešys

lietuviškų spaudinių gabentojas per Vokietijos-Rusijos sieną į Lietuvą arba platintojas Lietuvoje spaudos draudimo (1864-1904) metais. Įveždavo Mažojoje Lietuvoje išleistas knygas, laikraščius. Kūrėsi knygnešių ir spaudos platinimo draugijos – „Atgaja“, „Sietynas“, Garšvių draugija. Knygnešių veikla buvo baudžiama. Žymiausi – Jurgis Bielinis, Motiejus Baltūsis, Matas Slančiauskas ir kt.

Tautinis atgimimas

kai kurių nacionalizmo teoretikų vartojamas terminas nacionalizmui apibūdinti. Vid. ir R. Europoje juo bandoma įvardyti XVIII a. II pus.-XIX a. vykusius procesus: naujų ekonominių santykių klostymąsi, šiuolaikinio juridiškai laisvo žmogaus atsiradimą, demokratinių tendencijų kultūroje stiprėjimą, nacionalinės savimonės pabudimą. T terminas, palyginti su nacionalizmu, yra siauresnis.

Lietuvių tautinis atgimimas

XIX a.-XX a. pradžioje Lietuvoje vykęs visuomeninis, kultūrinis, politinis judėjimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos priespaudos ir atgaivinti Lietuvos valstybingumą. Jo pradžia laikoma Vilniaus universiteto auklėtinių (daugiausia žemaičių) Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto ir kt. literatūrinė ir mokslinė veikla XIX a. II-III dešimtmečiais. Po 1830-1831 m. sukilimo pralaimėjimo dauguma lietuvių inteligentų nebegalėjo dirbti Lietuvoje. Sankt Peterburge – žymiausiame to meto lietuvių kultūrinės veiklos centre – Simonas Daukantas išleido pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. XIX a. viduryje lietuvių tautinio atgimimo centru tapo Varniai, kur seminarijos rektoriumi tapo iš Sankt Peterburgo į Lietuvą sugrįžęs Motiejus Valančius. Čia jis parengė Žemaičių vyskupystės istoriją lietuvių kalba. XIX a. viduryje poetas, publicistas, vertėjas Laurynas Ivinskis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį – kalendorių (nuo 1848 m. vadinosi „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“). Po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo, lietuviškos spaudos draudimo metais savo veiklą toliau tęsė M. Valančius, inicijavęs blaivybės sąjūdį, organizavęs lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą, slaptųjų mokyklų steigimą. Svarbus lietuvių tautinio atgimimo įvykis buvo lietuviškų laikraščių ir žurnalų pasirodymas. Tautinę sąmonę žadino pasaulietiniai „Aušra“, „Varpas“, katalikiški „Tėvynės sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. XIX a. pabaigoje pradėjo kurtis pirmosios politinės partijos, kurios XX a. pradžioje ėmė kelti ne tik Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje (vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo nutarimų), bet ir nepriklausomybės idėją. Pastarąją ėmėsi realizuoti 1917 m. rugsėjo mėn. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinkta Lietuvos Taryba.

Tautinis sąjūdis

tautos judėjimas, siekiantis išsivaduoti iš tautinės priespaudos. Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje. Susiformavo lietuvių inteligentija. Atsirado siekimas žadinti lietuvių tautinę savimonę, tirti Lietuvos istoriją, lietuvių tautos buitį, papročius, tautosaką, kurti bendrinę lietuvių kalbą. Iš pradžių dalis tautinio judėjimo veikėjų veikė drauge su lenkais, galvojo apie bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę. Naujas tautinio sąjūdžio etapas prasidėjo po 1861 m. valstiečių reformos ir 1863 m. sukilimo. Į visuomeninį gyvenimą įsitraukė valstiečiai. Paaštrėjo kova prieš tautinę priespaudą – rašomi prašymai grąžinti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, lietuviški spaudiniai leisti užsienyje ir nelegaliai platinti Lietuvoje, kurtos daraktorių mokyklos, slaptos organizacijos. Lietuvių tautinio judėjimo dalyvai ėmė kovoti ne tik prieš rusinimą, bet ir prieš lenkinimą.

Partija

(lot. pars – dalis, grupė), politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu; stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios.

Lietuvos socialdemokratų partija

įkurta 1896 m. Žymiausi veikėjai – A. Moravskis, A. Domaševičis, A. Janulaitis, S. Kairys, V. Mickevičius-Kapsukas. Programinės nuostatos: išsivaduoti iš Rusijos priklausomybės, kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, laisvu noru įeinančią į federaciją su kaimynais. Leido laikraščius „Lietuvos darbininkas“, „Darbininkų balsas“, „Naujoji gadynė“ ir kt.

Lietuvos demokratų partija

įkurta 1902 m. varpininkų suvažiavime. Pirmasis pavadinimas – Lietuvių demokratų partija. Žymiausi veikėjai – K. Grinius, P. Višinskis, J. Šaulys, J. Vileišis, A. Smetona ir kt. Programinės nuostatos: Lietuvai suteikti autonomiją su seimu Vilniuje, vėliau – nepriklausoma demokratinė Lietuva etnografinėse ribose. Leido laikraščius „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“. Iki 1918 m. išsiskaidė į kelias nedideles partijas, 1920 m. LDP savo veiklą nutraukė.

Lietuvos krikščionių demokratų partija

įkurta 1905 m. Žymiausi veikėjai – J. Mačiulis-Maironis, A. Jakštas-Dambrauskas, J. Tumas-Vaižgantas, M. Krupavičius. Programinės nuostatos: Lietuvos autonomija Rusijos sudėtyje su seimu Vilniuje, į Lietuvos sudėtį įeina jos etnografinės žemės. Leido populiarų savaitraštį „Šaltinis“. Nepriklausomoje Lietuvoje 1920-1926 m. buvo partijų lyderė Seimo rinkimuose ir tapo valdančiąja.

Autonomija

valstybės dalies ar tam tikros gyventojų grupės (tautinės, religinės) teisė turėti savivaldą, savarankiškai spręsti savo vidaus reikalus paisant įstatymų. Valstybės dalies autonomija vadinama teritorine autonomija, gyventojų grupės – kultūrine autonomija. Lietuvoje autonomiją turėjo Klaipėdos kraštas 1924-1938 metais.

Kražių skerdynės

Rusijos valdžios susidorojimas su Kražių bažnyčios gynėjais 1893 m.
Daugiau – žodyne.

Dūma

senovės Rusioje – kunigaikščio patarėjų taryba. XVI-XVII a. bajorų D virto aukščiausiuoju įstatymų leidimo organu, bet Petras I 1711 ją panaikino. Valstybės Dūmos vardas suteiktas 1906-1917 veikusiam Rusijos imperijos parlamentui.

Lietuvių mokslo draugija

1907-1940 m. veikusi mokslo, švietimo ir kultūros draugija. Įvairių mokslo šakų požiūriu tyrė su Lietuva susijusias problemas, rinko tautosaką, liaudies meną, archeologinius radinius, rankraščius, lietuviškus spaudinius, geologijos, biologijos ir zoologijos eksponatus, leido mokslo leidinius, vadovėlius, rengė paskaitas, rūpinosi istorijos paminklų apsauga. Draugijai priklausė Juozas Balčikonis, Jonas Basanavičius (ilgametis draugijos pirmininkas), Kazimieras Būga, Liudas Gira, Jonas Jablonskis, Jonas Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Žemaitė ir kiti Lietuvos mokslo bei kultūros veikėjai, užsienio mokslininkai lituanistai. 1941 m. draugijos veiklą perėmė Mokslų akademija.

„Kruvinasis sekmadienis“

(1905 01 09), taikios Peterburgo darbininkų demonstracijos sušaudymo diena. Daugiau kaip 140 tūkst. darbininkų nešė į Žiemos rūmus peticiją imperatoriui Nikolajui II. Į juos ėmė šaudyti kariuomenė. Žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, 2000 buvo sužeisti. Šis įvykis tapo 1905-1907 m. revoliucijos pradžia.

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti

įsteigta 1914 11 21 (n. st. 12 04) Vilniuje, teikė materialinę paramą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Centrinio komiteto pirmininku išrinktas M. Yčas. 1915 vokiečiams okupuojant visą Lietuvą centrinis komitetas pasidalijo. Vilniuje likusio komiteto dalies pirmininku išrinktas A. Smetona. Trys komiteto delegatai 1916 06 pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. A. Smetona tapo Vasario 16 akto signataru. Į Rusiją pasitraukusi centrinio komiteto dalis, vadovaujama M. Yčo, įsteigė 254 skyrius, globojo daugiau kaip 200 tūkst. pabėgėlių, rūpinosi jaunimo švietimu. L Rusijoje buvo bolševikų uždaryta 1918, o Lietuvoje 1926 9 02 14 reorganizuota į Vilniaus lietuvių labdarių draugiją, senąjį pavadinimą išlaikė iki 1927 02 25.

Lietuvos Taryba

Lietuvos valstybės kūrimo organas 1917-1920 m. Išrinkta 1917 09 21 Vilniaus konferencijos metu. Sudarė 20 narių, vėliau – 40. Pirmininkas – Antanas Smetona, o šiam 1919 tapus Prezidentu, jį pakeitė Stasys Šilingas.

Daugiau – žodyne.

Simonas Daukantas

(1793 10 28-1864 12 06) lietuvių istorikas, švietėjas, pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu. Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija Žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Daugiau – žodyne.

Emilija Pliaterytė

(1806-1831), 1831 sukilimo Lietuvoje dalyvė. Su pusbroliu C. Pliateriu Dusetose suorganizavo sukilėlių būrį. Su juo ir J. Horodeckio sukilėliais 1831 04 04 buvo užėmusi Zarasus. Vėliau prisijungė su savo būriu prie K. Zaluskio sukilėlių. 1831 05 04 dalyvavo Prastavonių (Radviliškio raj.) mūšyje. Apie 1831 05 20 perėjo į K. Parčevskio Vilniaus apskrities sukilėlių būrį, vėliau prisijungė prie generolo D. Chlapovskio dalinio. Tapo 25 pėstininkų pulko 1 kuopos garbės vade, kapitone. Pasižymėjo drąsa ir šaltakraujiškumu 1831 07 08 kautynėse ties Šiaulėnais (Radviliškio raj.). Sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją, mėgino prasiveržti į Lenkiją, susirgusi mirė.

Zigmantas Sierakauskas

(1826 05 30-1863 06 27), visuomenės veikėjas, kariškis, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1863 04 tapo Lietuvos sukilėlių karo viršininku ir Kauno vaivada. Subūrė sukilėlių rinktinę, kovėsi prie Raguvos, Medeikių, Gudiškio Šiaurės Lietuvoje. 1863 05 08 pateko į nelaisvę, pakartas.

Konstantinas Kalinauskas

(Kalinovskis Konstantinas; 1838 02 02-1864 03 22), vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Teisininkas. 1862 10-1863 03 vadovavo Lietuvos provincijų komitetui. Atsakė už sukilimo propagandą, ginklus, instrukcijų rengimą. 1863 03 11 tapo Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje. Nuo 1863 06 įėjo į naują sukilimo vadovybę, kurioje daugumą sudarė raudonieji. 1864 02 09 suimtas. Nubaustas mirties bausme.

Antanas Mackevičius

(1828-1863), vienas 1863 sukilimo Lietuvoje vadų, kunigas. 1862 užmezgė ryšius su Z. Sierakausku, K. Kalinausku ir įsitraukė į Judėjimo (Raudonųjų) komitetą sukilimui prieš Rusijos carinę valdžią rengti. 1863 pradžioje suorganizavo apie 250 sukilėlių būrį ir Krekenavos miškuose vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo sukilimą. 04 17 prisijungė prie Z. Sierakausko rinktinės. 12 17 buvo suimtas ir vėliau karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas.

Michailas Muravjovas

(1796 10 01-1866 08 29), Rusijos valstybės veikėjas, generolas. 1863-1865 m. Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatorius. Vadovavo malšinant 1863-64 m. sukilimą. Vykdė rusinimo politiką.

Motiejus Valančius

(1801-1875), lietuvių vyskupas, visuomenės veikėjas, rašytojas. 1845-1850 Varnių kunigų seminarijos rektorius, nuo 1850 – Žemaičių vyskupas. Būdamas vyskupu, rūpinosi valstiečių švietimu, organizavo parapines mokyklas, kuriose mokyta lietuvių k., kovojo su girtavimu, steigė blaivybės draugijas. Spaudos draudimo metais rūpinosi lietuviškų raštų leidimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Parašė apie 70 šviečiamojo pobūdžio pasakojimų ir apsakymų, kuriuose pavaizduota XIX a. vid. Žemaitijos ir Aukštaitijos kaimo buitis, kultūra, pateikta istorinių ir geografinių žinių. Istoriniame veikale „Žemaičių vyskupystė" (2 d., 1848) aprašyta XV-XIX a. Žemaitija, Katalikų Bažnyčios istorija, pateikta švietimo istorijos, miestelių ir kaimo istorijos, buities faktų.

Jurgis Bielinis

(1846-1918), kultūros veikėjas, knygnešys. XIX a. pabaigoje dalyvavo Garšvių knygnešių draugijos veikloje, sukūrė nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą, kuris aprūpindavo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Bendradarbiavo „Aušroje“ ir „Varpe“. 1897-1912 leido valstiečiams skirtą laikraštį „Baltasis erelis“.

Jonas Basanavičius

(1851 11 23 -1927 02 16), lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas. 1883 parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį. 1907 jo iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Pats įkūrėjas iki mirties buvo šios draugijos prezidentu. Labiausiai domėjosi lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimai; parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš Trakų-frygų. Pirmininkavo Lietuvos Tarybai, 1918 m. paskelbusiai vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą.

Vincas Kudirka

(1858 12 31-1899 11 16), visuomenės veikėjas, rašytojas, varpininkų judėjimo dalyvis ir organizatorius. 1889-99 m. (su pertraukomis) – žurnalo „Varpas“ redaktorius, žurnalo „Ūkininkas“ (1890) leidimo iniciatorius. Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ – Lietuvos Respublikos himnas.

Jonas Mačiulis-Maironis

(1862-1932), poetas, kunigas. 1909-32 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius. 1894-1909 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, nuo 1903 m. teologijos daktaras. 1922-24 m. dėstė Kauno universitete. 1905 m. buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos rengėjų. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Išleido eilėraščių rinkinius „Pavasario balsai“ (1895), poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Nuo Birutės kalno“ (1904), „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Parašė operų libretų, istorinę draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas – karalius“ (1930), literatūros istorijos ir kritikos darbų, publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Kūryboje idealizavo herojišką Lietuvos praeitį, poetizavo gamtą, skelbė tikėjimą lietuvių tautos ateitimi. Vertė A. Mickevičiaus ir kt. poetų kūrybą, Rigvedos himnus.

Juozas Tumas-Vaižgantas

(1869-1933), lietuvių rašytojas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. 1897-1902 m. buvo „Tėvynės sargo“, 1900-1902 m. – „Žinyčios“, 1920 m. „Tautos“, 1921-1922 m. „Mūsų senovės“ redaktorius. Prisidėjo kuriant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1922-1929 m. dėstė Kauno universitete. Parašė publicistinių straipsnių, literatūros istorijos ir kritikos darbų, dramų, apsakymų, apysakų („Dėdės ir dėdienės“ (1920-21), „Nebylys“ (1930) ir kt.), epopėjinį kūrinį „Pragiedruliai“ (1918-1920).

Adomas Mickevičius

(lenk. Adam Mickiewicz, 1798-1855) - pasaulinio masto poetas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Gimė Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Baigė Vilniaus universitetą, dirbo Kauno apskrities mokyklos mokytoju. Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823 m. buvo suimtas,  įkalintas Vilniuje, vėliau ištremtas į Rusiją. Nuo 1829 m. gyveno Vakarų Europoje. Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš  carizmą. Puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Skelbėsi esąs kilme – lietuvis, tautybe – lenkas (lot. gente lithuanus, natione polonus). Istorinėse poemose „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas“, poetizuojama Lietuvos gamta. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai.

Daugiau – antologija.lt

Vincas Pietaris

(1850-1902), gydytojas, rašytojas. 1879 m. baigė Maskvos universitetą, kaip stipendininkas privalėjo dirbti ten, kur buvo paskirtas. Gyveno ir dirbo gydytoju Rusijoje, Vologdos srityje. Nuo 1891 m. V. Pietaris bendradarbiavo leidiniuose: „Varpas“, „Ūkininkas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Sukūrė daugiau nei 20 apsakymų, memuarinę apybraižą „Iš mano atsiminimų“, parašė originalų pasakų ciklą „Lapės gyvenimas ir mirtis“, istorinę dramą „Kova ties Žalgiriais“. Svarbiausias jo kūrinys – pirmasis lietuviškas istorinis romanas „Algimantas arba lietuviai XII šimtmetyje“ (išleistas JAV ir Lietuvoje jau po rašytojo mirties).

Laurynas Ivinskis

(1810-1881), pedagogas, vertėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Dirbo mokytoju. 1845 prie Varnių knygyno įsteigė skaityklą. Parengė pirmąjį periodinį leidinį Didžiojoje Lietuvoje – lietuviškąjį kalendorių. Jis išėjo Vilniuje, pavadinimu „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846 m.“ Tą vardą dukart keitė, kol nusistovėjo „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“. Iš viso išėjo 22 (19 lotynų raidėmis ir 3 rusiškomis) kalendoriai. Kalendoriuose populiarino mokslo žinias, publikavo grožinę literatūrą ir tautosaką. Pats rašė eilėraščius, pasakėčias, vertė iš lenkų kalbos. Rinko tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos žodynui. Parengė lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, kurie liko nepublikuoti. Kūrė lietuvišką augalų vardyną, parengė grybų atlasą. Gamtos mokslų tema parašė veikalą „Prigimtumenė“.

Daugiau – alkas.lt

Petras Vileišis

(1851-1926), inžinierius, verslininkas, visuomenės ir politinis veikėjas. 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1874 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Sankt Peterburgo kelių inžinierių institutą, gavo inžinieriaus vardą. Dirbo Rusijoje. Grįžęs į Vilnių, čia įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves, spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti (1904 m.) ir lietuviškų knygų knygyną. 1904 m. pradėjo leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, pats jį redagavo. P. Vileišis – vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo organizatorių, Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjų.

Daugiau – llti.lt

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

(1875-1911), kompozitorius, dailininkas. Parašė simfonines poemas „Miške“, „Jūra“, nutapė paveikslus „Pasaka. Karaliai“, „Rex“. Vienas Lietuvių dailės draugijos organizatorių. Organizavo pirmąją lietuvių dailės parodą.