Datos
V a. – frankų krikštas
496 m. priėmė krikštą frankų valstybės įkūrėjas Chlodvigas (Chlodivig I; 465 ar 466-511), kilęs iš Merovingų dinastijos.Daugiau – žodyne.
622 – islamo atsiradimas
800 – frankų imperijos paskelbimas
frankai – vakarinių germanų genčių grupė. III-IV a. iš vidurinio ir žemutinio Reino pradėjo migruoti į pietvakarius – Galiją. 498 pasikrikštijąs frankų karalius Chlodvigas sukūrė galingą Frankų valstybę, kuri 800 tapo imperija, viduramžių Vakarų civilizacijos šerdimi.
843 – Verdeno sutartis
aktas, kuriuo Frankų valstybės imperatoriaus Karolio didžiojo vaikaičiai Lotaras I, Karolis II Plikagalvis ir Liudvikas Vokietis 843 m. pasidalijo Karolio Didžiojo valdas. Šia sutartimi susidariusios valstybės davė pradžią būsimai Italijai, Prancūzijai, Vokietijai ir maždaug atitiko pradėjusių susidaryti italų, prancūzų ir vokiečių tautų gyvenamą teritoriją.
IX-XII a. – Kijevo Rusios valstybė
IX-XII a. pradžios rytų slavų valstybė Dniepro ir Dniestro baseinuose, Volgos aukštupyje. Sostinė – Kijevas. Valdžia priklausė didžiajam Kijevo kunigaikščiui. IX-X a. valstybės valdyme didelę reikšmę turėjo liaudies susirinkimas – večė. XI-XII a. pr. večė neteko ankstesnės svarbos: valstybėje šalia didžiojo kunigaikščio iškilo bojarinai. Po mongolų įsiveržimo ir K pavergimo prasidėjo didysis K slavų migravimas į šiaurę ir šiaurės vakarus. Apie Maskvą ėmė formuotis nauja rusų valstybė ir rusų tautybė.
X a. – Kijevo Rusios ir Lenkijos krikštas
Lenkija priėmė katalikybę 966 m., valdant Mieško I. Kijevo Rusia, valdoma Vladimiro, krikščionybę stačiatikybės forma priėmė iš Bizantijos 988 m.
962 – susikūrė Šventoji Romos imperija
(nuo XV a. pabaigos – Šventoji vokiečių tautos Romos imperija), Europos valstybinis junginys, gyvavęs 962-1806 metais. Įėjo Vokietija (galingiausia imperijos šalis), šiaurinė ir vidurinė Italijos dalis, Čekija, Burgundijos karalystė, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos žemės. Imperiją 962 m. įkūrė Vokietijos karalius Otonas I (936-973). XI-XIII a. imperatoriai kovojo su popiežiais dėl investitūros. Nuo 1438 m. Vokietijos karaliais ir Šv. Romos imperijos imperatoriais buvo renkami tik Habsburgai. Valstybę 1806 panaikino Napoleonas Bonapartas.
X a. – Lenkijos ir Rusios krikštas
XI a. – krikščionių bažnyčios skilimas
(gr. schisma – skilimas), krikščionių Bažnyčios skilimas 1054 m. į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčias.
XI a. – Kliuni reforma
vienuolynų gyvenimo ir Katalikų Bažnyčios pertvarkymai, pradėti 910. Ją pradėjo Burgundijoje įkurtas Kliuni vienuolynas. Tiesiogiai popiežiui pavaldus benediktinų ordino vienuolynas, valdomas įžymių abatų Beronono, Odono ir kt., siekė sugrąžinti Šv. Benedikto regulos grynumą. Sukurta Kliuni vienuolynų kongregacija 1049-1156 buvo viena didžiausių krikščionybės jėgų. Jai priklausė apie 200 vienuolynų. K sugriežtino vienuolynų gyvenseną, uždraudė simoniją.
XI a. – pirmasis universitetas Europoje
universitetų pirmtakės – XII-XIII a. kai kuriuose V. Europos miestuose veikusios aukštesniosios m-los, vadinamos bendrosiomis studijomis (lot. studia generalia). Dėstytojai ir mokiniai jungėsi į bendrijas, kurios buvo vadinamos universitetais. Bendrosiose studijose buvo mokoma visų to meto mokslų (lot. universitas litterarum). Apie XIV a. pab. U vardu pradėta vadinti pačias m-las (kai kurie un-tai vėliau dar buvo vadinami akademijomis). XIV-XV a. un-tai tapo tam tikros struktūros aukštojo mokslo institucija (su savo veiklos nuostatais, administracija); ją tvirtino valstybinė ar bažnytinė valdžia. Pirmieji U įsikūrė Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Viduramžiais U buvo vienintelis aukštosios m-los tipas.XI-XIII a. – kryžiaus žygiai į Rytus
XIII-XV a. – mongolai-totoriai viešpatauja Rusioje
Rytų Europos, Vidurio ir Vakarų Azijos nukariavime XIII a. dalyvavę mongolai. Per mongolų užkariavimus susikūrė Aukso ordos valstybė, kurioje iš tiurkų ir mongolų susidarė totorių tautybė.
1215 – Didžioji laisvių chartija
(angl. The Great Charter, lot. Magna Charta Libertatum), 1215 Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas raštas, kuriuo jis apribojo savo valdžią sukilusios bajorijos ir Bažnyčios naudai. Jos esmę nusako apibūdinimas „žiūrinti atgal ir pirmyn“. Joje patvirtinta Bažnyčios teisė rinkti savo hierarchus, pasižadėta neviršyti senjorinių teisių vasalų atžvilgiu, teisė pasipriešinti valdovui jam nevykdant savo įsipareigojimų. Ypač svarbi nuostata, neleidžianti suimti laisvo žmogaus bei areštuoti jo turtą be teismo sprendimo. Valdovo įstatymai galėjo būti leidžiami tik sutinkant Aukščiausiajai tarybai, iš kurios 1265 išsivystė parlamentas. Vėliau daugelį kartų tvirtinta D tapo nerašytos Anglijos konstitucijos pagrindu.
1265 – parlamento atsiradimas Anglijoje
(pranc. parler – kalbėti), vyriausybės organas, turintis įstatymų leidimo valdžią ir sudarytas iš rinkimus laimėjusių tautos atstovų.
1302 – Generalinių luomų atsiradimas Prancūzijoje
1. dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų susirinkimas, pirmą kartą sušauktas Prancūzijos karaliaus Pilypo IV 1302 Karalius siekė užsitikrinti visų luomų paramą kovai su popiežiumi Bonifacu VIII. Nuo 1463 G atsirado ir Nyderlanduose. Tai buvo dvasininkijos, bajorijos ir pasiturinčių miestiečių atstovai. Kiekvieno luomo atstovai posėdžiaudavo atskirai, bendri posėdžiai vykdavo retai; 2. Nyderlandų parlamentas.
1337-1453 – Šimtametis karas
karas, 1337-1453 vykęs tarp Anglijos ir Prancūzijos. Kovota dėl Prancūzijos žemių (Normandijos, Anžu, Flandrijos ir Akvitanijos). Anglų karaliai turėjo dideles valdas Prancūzijoje, o tai reiškė, kad jie buvo kartu ir Prancūzijos karaliaus vasalai. Pretekstas karui buvo Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą. Karas baigėsi Prancūzijos pergale. Karas žymiai paspartino abiejų šalių centralizaciją.
1453 – turkai Osmanai užgrobia Konstantinopolį
(Osman ogullari), turkų sultonų musulmonų dinastija (1299-1922). Pradininkas Osmanas I, kurio vardu imta vadinti jo sukurtą sultonatą (nuo 1453 pavadintas Osmanų imperija). Valstybę valdė 36 O dinastijos sultonai. Sosto paveldėjimo tvarka Osmanas I (Osman I; apie 1258-1326), Osmanų dinastijos ir valstybės, pavadintos jo vardu, įkūrėjas. Ertugrulo, Šiaurės vakarų Anatolijoje įkūrusio nedidelę valstybėlę, sūnus. Osmanais vėliau imta vadinti ir visus turkus. Vardas kilęs iš arabų usman (uthman – kaulų sutaisytojas, įtvėrėjas). Savo valstybę, priklausiusią tiurkų seldžiukų Konijos sultonatui, 1290 paskelbė nepriklausoma, išplėtė jos teritoriją, užkariaudamas kaimynines tiurkų ir nedideles krikščionių valstybėles. Didžiausia sėkmė – Bursos užkariavimas prieš pat mirtį. 1299 pasiskelbė sultonu.
XV a. pab. – Anglija ir Prancūzija tapo centralizuotomis valstybėmis
centrinei valdžiai pajungtos visos šalies sritys. Pvz., Prancūzijoje iš pradžių karalius pajungė savo valdžion vasalus, o XIII a. atkariavo iš Anglijos karaliaus Normandiją. Atskiras sritis valdė paskirti pareigūnai. Suvienijus šalį, visi gyventojai tapo karaliaus valdiniais.XVI a. – Rusijos suvienijimas
Sąvokos
Viduriniai amžiai (viduramžiai)
istorijos laikotarpis nuo V a. pabaigos iki XV a. pabaigos. Laikotarpio pradžia siejama su Vakarų Romos imperijos žlugimu 476 m. Dėl laikotarpio pabaigos Europoje ir pasaulyje nėra sutarta. Dažnai laikotarpio pabaigos įvykiais laikomi: Konstantinopolio žlugimas 1453, Amerikos atradimas 1492, reformacijos pradžia 1517.
Slavai
indoeuropiečių kalbų šeimos tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė. Gyvena Vidurio ir Rytų Europoje. S. tautos pagal kalbas skirstomos į vakarų slavus, rytų slavus ir pietų slavus.
Kijevo Rusia
Feodas
turtas, dažniausiai paveldima žemė; valda, kurią gaudavo vasalas iš senjoro už kariną tarnybą.
Feodalizmas
viduramžių visuomeninė santvarka: monarchas perleisdavo feodo teise dalį valdžios vasalams, o šie – žemesniems savo vasalams, kurie atlikdavo įvairias prievoles.
Luomas
ikikapitalistinės visuomenės socialinė grupė, turinti paveldimas, įstatymo ar papročių nustatytas teises ir pareigas. Viduriniais amžiais priklausymas vienam ar kitam luomui, išskyrus dvasininkų, buvo paveldimas. Luomai atsirado XI a. XVIII a. pab. Prancūzijoje buvo trys luomai – dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas. LDK buvo du privilegijuoti luomai: bajorų arba šlėktų (susidarė XIV a. pab.-XVI a.) ir katalikų dvasininkų (nuo 1387). Miestiečiai ir valstiečiai buvo nepilnateisiai prievoliniai luomai.
Trečiasis luomas
(lot. tertius status), brandžiųjų viduramžių ir naujųjų laikų Prancūzijoje (iki 1789 revoliucijos) – visos gyventojų grupės, nepriklausančios privilegijuotiesiems – bajorų ir dvasininkų – luomams.
Vasalas
(pranc. vassal, lot. vassalus, iš vassus – tarnas), vidurinių amžių Vakarų Europoje – feodalas, asmeniškai priklausomas nuo galingesnio feodalo (senjoro) ir atliekantis jam įvairias prievoles, dažniausiai karinę tarnybą.
Senjoras
(pranc. seigneur. Iš lot. senior – vyresnysis): 1. vidurinių amžių Vakarų Europoje – stambus žemvaldys, turėjęs savo valdžioje tenykščius gyventojus; 2. grupės vasalų valdovas (kitaip – siuzerenas).
Alodas
(vok. Allod iš sen. germ. al – pilnas, visiškas + od – nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė. Atsirado ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje. Galutinai susiformavo teritorinėje bendruomenėje, kai maža individuali šeima įgijo neaprėžtą žemės nuosavybės formą. Tai sukėlė turtinę ir visuomeninę bendruomenininkų diferenciaciją: dauguma jų prarado A teisę ir tapo priklausomi nuo stambiųjų ir vidutinių žemvaldžių. A palaipsniui pakeitė sąlyginė feodalinė nuosavybė: beneficija, feodas. Lietuvoje A tam tikru mastu atitiko tėvonija.
Beneficija
(lot. beneficium – geradarystė): 1. ankstyvaisiais viduramžiais žemės valda, duodama iki gyvos galvos už karinę tarnybą; 2. bažnytinė pareigybė ir su ja susijusios pajamos.
Prekariumas
(lot. precarium, iš preces – prašymas), Vakarų Europoje viduriniais amžiais – nusigyvenusio valstiečio pagalbos prašymo raštas turtingajam kaimynui ar stambiam žemvaldžiui. Pasirašęs prekariumą valstietis išlaikydavo žemę, bet ji jau nebebuvo jo nuosavybė; už ją valstiečiui teko atlikti prievoles – mokėti duoklę, eiti lažą. Žemvaldys įsipareigodavo teikti globą ir apsaugą.
Baudžiava
feodalinės priklausomybės forma, feodalo teisė naudotis priverstiniu jam priklausančio valstiečio darbu, turtu ir asmeniu.
Investitūra
(lot. investitūra iš investio – aprengiu): 1. vasalo įvesdinimo į feodą ceremonija – pasaulietinė I; 2. vyskupo ar abato įvesdinimas į eparchiją ar vienuolyną – bažnytinė I. Kovos dėl I tarp pontifikato ir imperijos etapas baigėsi kompromisu – 1122 Vormso konkordatu, kurį sudarė imperatorius Henrikas ir popiežius Kalikstas. Pirmajam liko teisė suteikti skeptrą – žemės valdą ir gauti iš jos priklausančias prievoles, antrajam – teisė imperatoriui dalyvaujant suteikti žiedą ir juostą, t. y. dvasinę I.
Patriarchas
stačiatikių Bažnyčios vadovas. Rytų ortodoksų Bažnyčių aukščiausiasis dvasininkas (Konstantinopolio patriarchas).
Krikščionybė
viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo; 2012 m. – 32% planetos gyventojų). Remiasi Jėzaus iš Nazareto (Kristaus) mokymu, tikėjimu Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo reikšmingumu.
Katalikybė
labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. K remiasi Biblija ir katalikų bažnyčios tradicija. Bažnyčiai vadovauja popiežius. Katalikai tikti triasmeniu Dievu, Kristaus prisikėlimu ir dieviškumu, Bažnyčios vaidmeniu išganyme.
Stačiatikybė
(ortodoksija, pravoslavybė), viena iš pagrindinių (greta katalikybės ir protestantų) krikščionių krypčių. Trejybės dogma Šv. Dvasios šaltiniu laiko tik Dievą Tėvą. Nepripažįsta skaistyklos, atlaidų. Dvasininkija skirstoma į juodąją (vienuolius), kuri užima aukščiausius postus valstybėje ir baltąją. Celibatas privalomas tik vienuoliams.
Ortodoksija
(gr. orthodoxia): 1. griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai; 2. stačiatikybė.
Atskyrimas nuo Bažnyčios
(ekskomunika, anatema), bažnytinės bausmės forma, kai bažnytinės bendruomenės narys laikinai iš jos pašalinamas ir netenka kai kurių teisių, privilegijų dvasinių gėrybių. Viduramžiais A būdavo pirmiausia eretikai. Kartais vienas kitą nuo Bažnyčios atskirdavo vyskupai. Žymiausi faktai, turėję svarbią istorinę reikšmę buvo, kai Romos popiežius A Konstantinopolio patriarchą Michailą (1054), Šv. Romos imperatorių Henriką IV (1076) ir Anglijos karalių Henriką VIII (1533).
Erezijos
(gr. hairesis – mokykla, mokymas; atskala), religiniai judėjimai, atskilę nuo oficialiosios Bažnyčios doktrinos. Skiriamos ankstyvosios krikščionybės (arijonai, ebionitai, montanistai, donatistai, doketai) ir viduramžių (paulikianai, valdiečiai, katarai, albigiečiai, bogomilai, taboritai, lolardai, anabaptistai ir kt.) E. Viduramžių E buvo tiesioginis reformacijos ir apskritai protestantizmo šaltinis. M. Liuterio, J. Kalvino ir kitų reformatorių mokymai atsirado kaip E katalikybės atžvilgiu, bet, skirtingai nuo kitų, nebuvo sunaikintos ir XVI a. suformavo naują ir atskirą krikščionybės kryptį – protestantizmą. Vėliau atsirado E ir protestantizmo aplinkoje. Anglikonų Bažnyčia E laiko ir persekioja tokius kalvinistiškus judėjimus kaip presbiterionai, kongregacionalistai, puritonai. Pati E sąvoka kyla iš religinei sąmonei ir elgsenai būdingo nepakantumo kitatikiams.
Riterių ordinas
viduramžiais katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes. Kryžiaus žygių į Palestiną metu susikūrė tamplierių, joanitų ir kryžiuočių kariniai vienuolių ordinai. Seniausias vienuolių ordinas – benediktinų. Įkūrė Šv. Benediktas Nursietis VI a. Ordinų nariai negalėjo vesti, turėti turto, privalėjo paklusti vadovybei, kautis su kitatikiais.
Romanika
IX-XII a. Europos ir kai kurių Artimųjų Rytų šalių romėniškos architektūros ir dailės stilius. Pastatams būdingas masyvumas, maži langai, griežta geometrija, dailei – religinė tematika (Puatjė katedra Prancūzijoje, Šv. Petro katedra Vormse (Vokietija), Šv. Jokūbo bažnyčia Rygoje; Lietuvoje šio stiliaus pastatų neišliko).
Gotika
viduramžių architektūros ir dailės stilius, išaugęs iš romaninio stiliaus XII a. viduryje Prancūzijoje. XIII-XV a. vyravo daugelyje Europos šalių. Greta Renesanso egzistavo iki XVII a. Vyraujanti statybinė medžiaga buvo akmuo, Vidurio Europoje naudotos plytos. Gotikiniams religiniams pastatams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, skliautai su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai, konstruktyvinės smailėjančios arkos, ažūrinės bokštų viršūnės, vitražai, gausios skulptūros, reljefiniai akmens ornamentai. Gotikos stilistinė architektūra Lietuvoje plito nuo XIV a. II pusės. Klestėjo iki XVI a. pabaigos. Reikšmingiausias gotikos paminklas Lietuvoje yra Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Dailė dažniausiai buvo skirta architektūros puošybai. Daugiausia sukurta skulptūrų, vitražų, knygų grafikos. Kūriniams būdinga trapios, ištęstos formos, subtilus jų modeliavimas, grakštūs siluetai, ažūrinis dekoras, ryškios spalvos.
Universitetas
(lot. universitas – visuma, bendrumas), aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos aukštosios studijos, atliekami moksliniai tyrimai. Pirmuoju U Europoje laikomas XI a. įkurtas Bolonijos (Italija) U. Vilniaus U įkurtas 1579 m.
Cechas
amatininkų sąjunga viduramžių miestuose, jungianti tos pačios specialybės amatininkus. Cechų taisyklės nustatydavo, kokios kokybės turi būti amatininkų dirbiniai, kokia jų kaina, koks turi būti pameistrių ir mokinių skaičius, darbo dienos trukmė. Kiekvienas cechas paprastai turėjo tam tikros gamybos šakos monopolį. Cechą valdydavo narių susirinkime išrinkti pareigūnai – seniūnas, prievaizdas. Cechai Lietuvoje (Vilniuje) ėmė kurtis 1495 (auksakalių, siuvėjų). XVI a. cechai pradėjo kurtis kituose Lietuvos miestuose. Cechai panaikinti XIX a. pabaigoje. Ilgiausiai (iki 1893 ) jie išliko Vilniuje ir Kaune.
Magdeburgo teisė
vokiečių prekybos centro Magdeburgo savivaldos teisė, susiklosčiusi XII-XIII amžiuje. Seniausia miestų teisės atmaina. Įtvirtino miestiečių kovoje su feodalais iškovotą teisę turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų posėdininkų (vadinamųjų suolininkų), patiems tvarkyti prekybą ir amatus.Daugiau – žodyne.
Natūrinis ūkis
ūkininkavimo forma, kai ūkinio vieneto gamybos rezultatus suvartoja patys jų gamintojai. N buvo paplitęs iki kapitalizmo atsiradimo. Didėjant darbo pasidalijimui jį ilgainiui pakeitė prekinė gamyba.
Aukso Orda
mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus. A chanai valdė užkariautą teritoriją nuo Dunojaus žemupio vakaruose iki Irtyšiaus ir Obės upių rytuose, nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų pietuose iki Novgorodo žemių šiaurėje. XIV a. chanas priėmė islamą ir nebepripažino Mongolijos didžiojo chano valdžios. Ordos sostine buvo Batijaus Sarajus (netoli dabartinės Astrachanės), nuo XIV a. I pusės Berkės Sarajus (prie dabartinio Volgogrado). Rusų žemės buvo vasalinėje priklausomybėje nuo A, mokėjo jai duoklę iki 1480 XV a. 4-7 dešimtmečiuose susikūrė A įpėdinė Didžioji orda. 1480 rusai iš jos išsivadavo. Galutinai Didžioji orda žlugo XVI a. pradžioje. LDK XIII-XIV a. varžėsi su A dėl įsigalėjimo Rusijoje. Nuo XIV a. pabaigos LDK, konfliktuodama su stiprėjančia Maskva, bandė daryti sąjungą su A.
Islamas
(arab. islam – nuolankumas, pasidavimas Dievo valiai), religija, kurios kūrėju laikomas pranašas Mahometas. Atsirado 622 m. I teigia Dievo vienumą, jo bausmės neišvengiamumą. Musulmonams yra privalomos 5 svarbiausios pareigos (arkanos): šahados – laikytis pagrindinio priesako: „Pareiškiu, kad yra tik vienas Dievas Alachas ir jo pranašas yra Mahometas“; salato – 5 kartus per dieną melstis; zakiato – daryti labdarybę; saumo – pasninkauti dienos metu ramadano mėnesį; hadžo – bent kartą gyvenime aplankyti Meką. Šias pareigas, taip pat pagrindines socialinio elgesio normas Alachas apreiškęs Mahometui, vėliau jos surašytos Korane. Maždaug per 100 metų po pranašo Mahometo mirties I išplito didelėje teritorijoje nuo Ispanijos iki Indijos, vėliau per užkariavimus ir taikios pirklių bei sufijų mistikų veiklos dėka paplito Afrikoje, P. ir Pietryčių Azijoje. Atsirado daug sektų ir atšakų (sunitai, šiitai). Nors regionų kultūrinė ir religinė specifika kartais gerokai skiriasi, visus I išpažinėjus vienija bendra religija ir suvokimas, kad priklauso vienai bendruomenei.
Kalifas
(arab. halifa – pavaduotojas, įpėdinis), po pranašo Mahometo mirties oficialus jo įpėdinių titulas; vėliau – renkamas musulmonų sunitų bendruomenės vadovas; musulmonų teokratinės valstybės (kalifato) vadovas. K buvo vadinami Mahometo pavaduotojais, o nuo Omejadų kalifato laikų – Alacho pavaduotojais žemėje, tačiau turėjo tik vykdomąją bei teismo valdžią, bet neturėjo Alacho Mahometui perduotos galios kurti įstatymus ir juos skelbti.Asmenybės
Karolis Didysis
(lot. Carolus Magnus; pranc. Charlemagne; 743-814), Frankų valstybės karalius (nuo 768) ir imperatorius (nuo 800). Išgarsėjo sėkmingais karais, įstatymų leidyba ir kultūrine politika. 800 12 25 popiežius Leonas III Romoje karūnavo jį imperatoriumi. Siekė, jog Bizantijos imperatorius pripažintų jį sau lygiu.
Žana d'Ark
(Jeanne d'Arc; apie 1412-1431), Orleano mergelė, nacionalinė Prancūzijos didvyrė ir patriotė, Lotaringijos valstietė. Tikėjo turinti antgamtinių galių Šimtamečiame kare išlaisvinti Prancūziją iš anglų. 1429 m. karalius Karolis VII jai leido tarnauti kariuomenėje. Žanos vadovaujami ir jos asmenybės žavesio pagauti, kariai pralaužė anglų apgultį ties Orleanu. Paryžiaus puolimas nepavyko, ir Žana d'Ark 1430 m. prie Kompjeno pateko į rankas burgundams, kurie ją už didelę išpirką pardavė anglams. Bažnytinis teismas apkaltino burtininkavimu bei erezija ir 1431 m. buvo sudeginta ant laužo. 1456 m. karalius šį nuosprendį panaikino, o Bažnyčia ją reabilitavo. 1920 m. paskelbta šventąja.
Grigalius VII
(Gregorius VII; vienuolis Hildebrandas; apie 1015-1085), popiežius (1073-1085). Kliuni reformos šalininkas, vienas pirmųjų Bažnyčios reformos kūrėjų. Visa jo karjera susijusi su Romos kurija. Jo pasiūlymu (1059) visuotinis Laterano susirinkimas nustatė naują popiežiaus rinkimo tvarką – jį renka kardinolų kolegija (konklava, iš lot. con davė – užrakinti). Jau būdamas popiežiumi, įvedė celibatą, kovojo su pareigybių pardavinėjimu, priešinosi pasauliečių kišimuisi skiriant Bažnyčios pareigūnus, dėjo pastangas išlaisvinti Bažnyčią nuo pasauliečių įtakos. Teokratinė G programa, siekianti popiežiaus viršenybės, išdėstyta garsiajame „Dietatus papae“ (1075). Išliko žinių apie permainingą jo kovą su imperatoriumi Henriku IV dėl investitūros. 1076 Henriką IV G ekskomunikavo, o 1077 Kanosoje privertė nusižeminti. 1606 paskelbtas šventuoju.
Henrikas IV
(Heinrich IV; 1050-1106), Vokietijos karalius (nuo 1056), Šv. Romos imperijos imperatorius (nuo 1084). 1076 pradėjo kovą su popiežiumi dėl investitūros. Popiežiaus Grigaliaus VII ekskomunikuotas, H 1077 buvo priverstas jam nusileisti, bet 1084 užėmė Romą ir savo statytinio antipopiežiaus Klemenso III buvo karūnuotas imperatoriumi.
Janas Husas
(Jan Hus; 1369-1415), čekų kultūros ir visuomenės veikėjas, viduramžių Bažnyčios reformatorius. 1415 Konstancos Bažnyčios Susirinkime paskelbtas eretiku ir sudegintas ant laužo. H reformatoriška veikla ir jo veikalai turėjo įtakos atsirasti husitų judėjimui.
Čingischanas
(1155-1227), tikr. Temudžinas, mongolų genčių chanas. Įkūrė didžiulę mongolų imperiją, nusidriekusią nuo Kinijos iki Artimųjų Rytų. Kilęs iš klajoklių genčių chanų šeimos, kurią nusilpnino totoriai. Po kelerių metų vėl ėmė kontroliuoti stepes. Tapo šiaurės kinų džino imperijos kariuomenės vadu ir nugalėjo totorius. 1206 suvienijo mongolų gentis ir įgijo čingischano titulą. Subūrė stiprią raitelių armiją, sukūrė vieningą teisinę sistemą. Č imperijoje nuo Kinijos iki Rusios didelę įtaką turėjo kinai bei persai. Imperijai priklausė beveik pusė tuometinės žmonijos. Po Č mirties jo imperiją pasidalijo įpėdiniai.
Batijus
(1208-1255), mongolų-totorių chanas, Čingischano vaikaitis. 1227 mongolų imperijos vidurinės dalies valdovas. Vadovavo žygiui į Europą. 1236 užkariavo Pavolgio Bulgariją, 1237-1240 – Rusią. 1241-1242 nusiaubė Vengriją, Lenkiją, Čekiją, Bulgariją iki Adrijos jūros. Grįžęs iš žygio, įkūrė Aukso Ordos valstybę žemutiniame Pavolgyje. Buvo pavaldus Mongolijos didžiajam chanui.
Ivanas IV
(1530-1584), pirmasis Rusijos caras (nuo 1547). 1558-1583 kariavo su LDK ir ATR dėl išėjimo prie Baltijos (Livonijos karas). Dėl savo valdymo metodų pavadintas Rūsčiuoju (Žiauriuoju).
Daugiau – žodyne.
