Straipsnių sąrašas

Mūsų planeta yra pergyvenusi keletą apledėjimų. Žinoma, kad didžiuliai ledynai staiga apdengdavo milžiniškas žemynų teritorijas, kur anksčiau driekėsi neaprėpiami atogrąžų miškai. Tikslios šio reiškinio priežasties nežinome. Kai kurie geologai linkę manyti, kad kas kiekvieni 92 tūkst. metų Žemė keičianti savo orbitą, čia priartėdama prie Saulės, čia nutoldama nuo jos. Per 40 tūkst. metų pasikeičiantis Žemės ašies polinkis. Be to, jų nuomone, Žemės ašis svyruojanti 21 tūkst. metų ritmu. Žemės ašies polinkio pakitimas, orbitos pakitimas kiekvieną kartą turėdavo neišvengiamai sukelti didelius klimato pasikeitimus. Tai pakitimai, trukę ištisas epochas. O mes kalbame apie nesenus įvykius.

Ar to priežastis buvo Mėnulis, ar asteroidas, kuris periodiškai praeina pro mūsų Žemę? Į šį klausimą dar niekas negali tiksliai atsakyti. Bet jeigu toks susitikimas buvo, jis nepraėjo be pėdsakų. Mes kalbėjome apie didžiulę potvynio bangą, kurią galėjo sukelti priartėjęs koks nors dangaus kūnas. Pagal mokslininko C. Chizanašvilio apskaičiavimus, Žemės sukimosi ašis visada sutampa su maksimalaus inercijos momento ašimi. Bet kuris masės poslinkis Žemės paviršiuje pakeičia maksimalios inercijos ašį. Atitinkamai tuo pačiu kampu turi palinkti ir sukimosi ašis, vadinasi, turi pasistūmėti Žemės ašigaliai.

Po suartėjimo su kosminiu kūnu Žemė, panašiai kaip pusiausvyros netekęs vilkelis, matyt, ne iš karto nusistovėjo erdvėje. Atitinkamai ir ašigaliai ne iš karto užėmė tas vietas, kurtose mes pripratę juos matyti šiuolaikiniuose geografiniuose žemėlapiuose. Ašigalių poslinkis turėjo sukelti staigų plačių mūsų plastėtos rajonų klimato pakitimą. Jie lapo poliariniais rajonais.

Kaip tik tuo, tikriausiai, paaiškinami gausūs duomenys apie smarkų atšalimą, prasidėjusį po katastrofos. Popol-Buche, kiče indėnų šventojoje knygoje, rašoma, kad po katastrofos staiga „stojo didelis šaltis, nebesimatė Saulės“. Senovės Meksikos ir Venesuelos mituose pasakojama, kad greit po katastrofos prasidėjęs baisus šaltis, ir jūrą padengęs ledas. Kai kurios indėnų gentys prisimena senovines keliones užšalusiais jūros vandenimis.

šie prisiminimai ypač reikšmingi. Juk žemės, kuriose sklinda šie padavimai, yra netoli pusiaujo, ir ten gyvenantieji nemato nei ledo, nei sniego. Tuo keisčiau, kad jų protėviai galėjo įsivaizduoti, kad jūra ir didžiuliai audringo vandenyno plotai galėjo pavirsti lygiu, kietu ir šaltu paviršiumi. O atogrąžinių Amazonės miškų gentys iki šiol prisimena baisią ir ilgą žiemą, kuri buvusi po tvano.

Zend-Avesta, šventoji senovės persų knyga, taip pat pasakoja apie tamsos karalių, kuris norėjęs padaryti negyvenamą senovės arijų tėvynę ir pasiuntęs jai šaltį.

Arijų vadas Iima buvęs dievų perspėtas apie staigų šaltį: „Žemę užpuls žiaurios žiemos, jos atneš stiprius, nuožmius šalčius. Žemėje siaus žudančios žiemos, 14 pirštų storio sniegas padengs aukščiausių kalnų viršūnes.“

Paskui seka svarbus, mūsų požiūriu, pranešimas: „Saulė, Mėnulis ir žvaigždės pakildavo virš jų tik kartą per metus, ir metai jiems atrodė kaip viena naktis ir viena diena.“ Tačiau mes žinome, kad taip tegali būti tiktai arti ašigalių.

Apie tai pasakoja Rig-Veda – šventų himnų knyga, kurią arijai atsinešė į Indiją. Ten buvo minimi Didieji Grįžulo Ratai, esą tiesiog virš galvos, žvaigždės, kurios juda danguje ratu, Saulė, užtekanti tik kartą per metus.

Prieš pustrečio tūkstančio metų Egipto žyniai pasakoję Herodotui, kad po katastrofos Žemės ašigaliai ir jos pusiaujas pasikeitę vietomis.
Jeigu Žemės ašis visada būtų ėjusi pro tuos pačius taškus, kaip ir dabar, kaip galėjo rajonuose, kurie dabar yra netoli poliaračio, kitados augti neįžengiami atogrąžų miškai?


„Saulė buvo arčiau Žemės“

Jau esame pateikę senovės duomenis, kad po katastrofos staiga pasikeitęs žvaigždėtojo dangaus vaizdas. Logiškiausia būtų tarti, kad tai įvyko, pasikeitus regėjimo kampui, atseit, pakitus pačios Žemės padėčiai. Matyt, ne tik ašigaliai pasistūmėjo, bet ir Žemė nukrypo nuo savo ankstesnės orbitos.

Pagal G. Herbigerio hipotezę, Mėnulis, kadangi jis sukasi aplink Žemę prieš laikrodžio rodyklę, galėjo prie mūsų planetos priartėti tiktai iš išorinės jos orbitos pusės. Vadinasi, tokio kūno įsiveržimas į Žemės sferą turėjo jos orbitą padaryti ilgesnę, tuo pačiu sulėtinęs jos sukimąsi aplink savo ašį.

Visos tautos prieštvaninį pasaulį vaizduoja šiltą, žmonėms tada nereikėję drabužių, o derlinga žemė duodavusi kelis derlius per metus. Apie tai pasakoja ir arkadų, legendinės Arkadijos gyventojų, ir Amerikos indėnų padavimai, ir senovės persų knyga Zend-Avesta, ir kinų šaltiniai. Apie tai pasakoja ir šventoji majų knyga „Čilam Balam“.

Ramiojo vandenyno ir Borneo salose taip pat esama padavimų, kaip kitados dievas, nusprendęs, kad Saulė ir dangus esą perdaug arti Žemės, „pakėlė visą dangų į dabartinį jo aukštį kartimi“.

Galbūt, kaip tik šie prisiminimai apie staigų klimato pasikeitimą kai kuriose religijose įgavo formą mito apie praradimą palaimintos protėvynės, apie išvarymą iš rojaus. Toks padavimas egzistuoja ne tik senovės judėjų tradicijoje, iš kur jis pateko į krikščionybę, bet ir Indijoje, ir religiniuose Amerikos mituose.

Daugelyje seniausiosios istorijos šaltinių esama duomenų apie neįprastą prieš katastrofą gyvenusių žmonių ilgaamžiškumą. Apie tai kalbama Biblijoje. Ir iš Babilono molinių lentelių dantiraščio mes sužinome apie fantastiškai ilgą šumerų karalių amžių. Arabai pasakoja apie savo senolį šed Ad-Ben-Adą: jis išgyvenęs keletą amžių. Iki šiol arabai kalba: „Senas kaip Adas“. Padavimų apie žmonių ilgaamžiškumą aptinkame ir Amerikoje. Gvatemalos indėnai save kildina iš tūlos At-titos, kuri gyveno, jei patikėsime legenda, 400 metų.

Įvairiais amžiais mokslininkai ir istorikai skirtingai aiškino šį ilgaamžiškumą. Pavyzdžiui, J. Flavijus, kalbėdamas, kad žmogaus gyvenimas sutrumpėjęs iki 120 metų, ilgo gyvenimo priežasties ieškojo kažkokiame ypatingame maiste, kurį žmonės vartoję prieš tvaną.

O gal metais tada buvo laikomas kitoks laiko tarpas? Iš tikrųjų, tarus, kad Žemė pakeitė orbitą, naująjį kelią apie Saulę ji turėjo praeiti jau ne per tą patį laiką, kaip anksčiau. Tada tenka pripažinti, kad ne visada 365 dienos sudarė Žemės metus. šiuo atžvilgiu labai įdomūs radiniai priešistoriniame Tiahunaku mieste. šis miestas, tiksliau, jo griuvėsiai, yra Anduose, 4000 m aukštyje. Tačiau pasirodo, Tiahunaku ne visada buvo tokiame aukštyje. Uosto liekanos, skraidančių žuvų piešiniai, kriauklės ir nuosėdos rodo, kad kitados šis miestas buvo jūriniu uostu ir, vadinasi, nebuvo aukščiau jūros lygio. Tiesa, geologai Andų iškilimo laiką priskiria terciarui, kada Žemėje, atrodo, dar neturėjo būti žmonių.

Tiahunaku daugybės simbolinių piešinių, iškaltų akmenyje, tarpe rastas keistas kalendorius. Jis buvo iššifruotas labai neseniai. Akmenyje iškaltų pumų galvos reiškė naktis (puma išeina medžioti tik naktį). Kondorų, dienos paukščių, galvos simbolizavo dienas. Tam tikri ženklai reiškė Saulę ir kitus dangaus kūnus. Sąlyginai buvo pavaizduotas ir Saulės judėjimas, ir tuometinė Žemės orbita. Tačiau keistas dalykas: pagal kalendorių, rastą Tiahunaku, metai prilygo 290 dienų!

S. Belamis, padaręs šį atradimą, mano, kad per šį laiką Žemė apsisukdavo aplink Saulę, prieš patenkant mūsų planetai į dabartinę orbitą.

Jau kalbėjome, kad daugelis senovinių padavimų ir mitų tvirtina, kad pasaulinė katastrofa, apie kurią pasakojama, ne pirmoji, kurią pergyveno mūsų Žemė. Jeigu tai tiesa, tai tampa suprantama ir kita kalendoriaus kilmė. Mat, majai, be įprastinio kalendoriaus, griežtai patikrinto ir turinčio 365 dienas, turėjo dar vieną kalendorių. Tai buvo vadinamasis šventasis kalendorius, apie kurio kilmę iki šiol nieko nežinoma. šventojo kalendoriaus metus sudarė 260 dienų. Galima manyti, kad jis priklauso dar ankstesniam mūsų Žemės istorijos periodui. Po kiekvieno iš Žemės „šuolių“ jos apsisukimo aplink Saulę periodas, matyt, keitėsi. Taigi kūnas, priartėjęs prie Žemės, turėjo paveikti ir paros trukmę.

Taigi tarus, kad metai buvo žymiai trumpesni už dabartinius, o kiekviena diena buvo šiek tiek trumpesnė už mūsiškąją, pasakojimai apie ilgą mitinių senovės herojų amžių atrodys jau nebe tokie fantastiški.


Kada tai galėjo būti?

Nustatyti įvykio, apie kurį kalbame, datą tuo sunkiau, kad ant prisiminimų apie tolimąjį tvaną ir žemės drebėjimus tautų atmintyje susisluoksniavo vėliau sekusių vietinės reikšmės katastrofų įspūdžiai. Pavyzdžiui, apie 1500 m. pr. Kr. Atlanto vandenyno vandenys prasiveržė į Viduržemio jūrą, kurios lygis lig tol buvo gerokai žemesnis Staiga buvo užtvindyta daugelis žemių, Dėt žemės drebėjimo taip pat nusileidę ir sausuma, kitados jungusi Kipre salą su Sirijos pakrante.

Tačiau nors žinios apie vietinius kataklizmus dažnai susisluoksniuoja ant prisiminimų apie pasaulinę katastrofą, kurios atminimą saugo visos pasaulio tautos, mokslininkai vis tik stengiasi maždaug nustatyti jos datą.

Senovės šumerų molinės lentelės, kuriose tvanas minimas kaip labai tolimas įvykis, priskiriamos XXXIV a pr. Kr. Vadinasi, katastrofa turėjo įvykti žymiai anksčiau. Įvairių mokslų duomenys padeda tiksliau priartėti prie katastrofos spėjamosios datos.

štai ką pasakoja klimatologija.

Kaip jau minėjome, švedų žurnale „Imer“ buvo atspausdintas straipsnis apie mokslininko P. V. Kolbės atradimą. Jis, paėmęs pavyzdį iš Atlanto vandenyno dugno, iš 3600 m gylio, išskyrė liekanas dumblių, kurie tegali gyventi gėlame vandenyje. Galbūt, čia kitados būta žemės? Tačiau tada ji turėjo būti savotišku barjeru, skyrusiu Golfo srovę nuo Europos. Toks barjeras galėjo egzistuoti maždaug prieš dvylika tūkstančių metu. Išnykus šiam barjerui. Golfo srovė pasuko į šiaurę, ir apledėjimo epocha Europoje ir Grenlandijoje baigėsi.

O štai hidrografijos duomenys.

Hidrografams pavyko nustatyti, kad Niagaros krioklys atsirado po kažkokios didelės geologinės katastrofos. Apskaičiavus šio krioklio gimimo laiką pagal greitį, kuriuo jis išplauna savo akmeninį guolį, pasirodo, kad geologiniai poslinkiai čia įvyko 8-13 tūkstančių metų pr. Kr.

Dabar archeologijos įrodymai.

Į pietus nuo šiuolaikinės Meksikos sostinės yra lava užlieta plynaukštė. Po lavos sluoksniu rastos nežinomos kultūros liekanos ir keturaukštė pakopinė piramidė. Lavos analizė rodo, kad šis trumpas, bet labai intensyvus išsiveržimas įvyko tarp 7 ir 13 tūkstantmečio pr. Kr.
Tai patvirtina ir kiti radiniai 1898 m. prancūzų laivo ekipažas, remontavęs kabelį, nutiestą Atlante dugnu, netikėtai ištraukė į paviršių vulkaninės uolienos gabalą. Radiniu susidomėjo mokslininkai. Lavos analizė parodė, kad į vandenyno dugną ji nugrimzdo tuojau sustingus. Ir svarbiausia: tai Įvyko taip pat maždaug 13 tūkstančių metų pr. Kr. Taigi įvairių mokslų duomenys maždaug sutinka, nustatant orientacinę datą kažkokio kosminio įvykio, įspaudusio gilų atspaudą mūsų Žemės veide.


Apie ką kalba kalendoriai?

Galima pamėginti ir tiksliau priartėti prie katastrofos datos. Žinomas tyrinėtojas Julius Opertas maždaug prieš šimtą metų vienoje mokslinių konferencijų Briuselyje padarė pranešimą apie keistą senovinių įvairių sistemų kalendorių skaičiavimo pradžios sutapimą.

Senovės egiptiečių saulės ciklas turėjo 1460 metų. Žinoma vieno šių ciklų pabaigos data – 1322 m. pr. Kr. Nuo tų metų atėmus septynis ciklus po 1460 metų, gaunama 11 542 m. pr. Kr.

Senovės asirų kalendorius buvo sudarytas iš mėnulio ciklų, kurie turėjo po 1805 metus kiekvienas. Vienas tokių ciklų baigėsi 712 m. pr. Kr. Pasirodo, reikia atimti taip pat lygų ciklų skaičių (šešis), kad būtų gauta ta pati data – 11 542 m. pr. Kr. Reikia manyti, kad tai ne atsitiktinis sutapimas.

Logiška galvoti, kad kažkoks didelis įvykis sudarė pagrindą šių tautų metų skaičiavimui. Tai patvirtina ir dviejų kitų kalendorių sulyginimas: majų ir senovės indų. Senovės Indijoje mėnulio-saulės kalendorinį ciklą sudarė 2850 metų. Amžius „Kalijuga“ prasidėjo 3102 m. pr. Kr. Nuo šios datos atėmus tris ciklus, gaunamas rezultatas – 11 652 m. pr. Kr.

Majų kalendoriaus pradžia – 3373 m. pr. Kr., kalendorinis ciklas – 2760 metų. Ir vėl, atėmus nuo pradinių 3373 metų ištisą eilę ciklų (tris), vėl gauname 11 653 m. pr. Kr. Vienerių metų skirtumas tarp indų kalendoriaus pradžios ir majų kalendoriaus pradžios gali būti lengvai paaiškinamas tuo, kad jie buvo pradėti vienais metais, bet skirtingais mėnesiais.

Taigi turime dvi įsidėmėtinas datas. Ar ne su jomis susijusi katastrofa, kurios laiko mes ieškome?

110 metų tarpą tarp 11 652 ir 11 542 m. galima laikyti laikotarpiu tarp katastrofos pradžios ir jos baigmės. Chaosas po katastrofos ne iškart liovėsi. Jau esame minėję, kad tautų atmintyje išlikęs prisiminimas apie ilgą smarkaus atšalimo epochą. Jį galėjo sukelti ne tik Žemės ašigalių postūmis ir spėjamas jos orbitos pasikeitimas, bet ir tikriausiai tai, kad dėl gausių ugnikalnių išsiveržimų viršutiniai atmosferos sluoksniai buvo užteršti dujomis ir pelenais ir blogai praleido saulės šviesą. Ir Amerikoje, ir Azijoje esama padavimų apie Saulės dingimą po pasaulinio tvano, apie užgesusią Saulę. Talmude skaitome, kad po „išvarymo iš rojaus“, kitaip tariant, katastrofos. Saulė pasislėpė.

„Sustingo iš siaubo Adomo širdis.

– Vargas man! – jis suriko. – Už mano nuodėmę užgeso dienos žibintas, ir pasaulis vėl virto chaosu.“

Galbūt, kai kuriuose rajonuose žmonių karta gyveno ir mirė, taip ir nepamačiusi spindinčios Saulės. Kada pagaliau prasiskleidė sunki amžinai švininio dangaus marška ir pažvelgė Saulė, buvo ženklas, kad kataklizmų epocha baigėsi. Saulės pasirodymas po ilgo šalčio ir tamsos periodo buvo, reikia manyti, priežastis Saulės kultui atsirasti.


Slibino ir paukščio kova

Religiniai mokymai dažnai naudodavo simboliką, kurios slapta prasmė tebuvo žinoma nedaugeliui išrinktųjų.

Mituose apie Žemės kilmę (jų galima aptikti įvairių žemynų tautose) tvirtinama, kad kitados, prieš atsirandant sausumai, visa dengęs vandenynas, kuriame gyvenęs kažkoks Pirminis Pradas, turėjęs Slibino pavidalą. Būdamas vandenyno ir apskritai didelio vandens ploto simboliu, Slibinas (arba drakonas) Įkūnijo kosminį chaosą, pirminį pasaulio būvį, iki atsirandant gyvybei. Jis buvo grįžimo į šį pirminį būvį simboliu, gyvybės sunaikinimo, katastrofos ir tvano simboliu.

Pavyzdžiui, indų mitologijoje protingajam pradui, kuris vadovaująs pasaulio vystymuisi, priešpastatyta antagonistinė didžiulio Slibino formos jėga. Tai Pasaulio Bedugnės Slibinas, kuris veržiasi įstumti pasaulį į pirminio chaoso būvį. Kartą šis Slibinas, gyvenantis pasauliniame vandenyne, pagrobęs Žemę ir pasinėręs su ja į vandenyno dugną. Dievas Višnu kovoje su Slibinu išlaisvinęs Žemę ir vėl ją iškėlęs virš vandens.

Tikriausiai šis alegoriškai išreikštas prisiminimas apie Žemės nugrimzdimą yra katastrofos, po kurios sekė milžiniškas potvynis, atspindys.

Senovės Babilono tradicija pasakoja apie Marduko (vieno iš Saulės dievo įkūnijimų) grumtynes su siaubingu Slibinu Tiamatu – chaoso ir pirminio pasaulio būvio simboliu.

Egipte priešingu pasaulinei tvarkai pradu taip pat buvo Slibinas, „kosminis drakonas“. Kartais jis pasirodydavo Slibino Apopo, įkūnijančio griaunamąsias tamsos jėgas, kai kada Slibino – vandens dievo, sukeliančio potvynius, arba dievo Setho, reiškusio aklas gamtos jėgas, pavidalu. Senovės egiptiečių supratimu, saulei leidžiantis ir jai tekant. Slibinas Apopas mėgindavęs paskandinti laivą, kuriuo dangumi plaukiąs Saulės dievas Ra.

Indų tradicija taip pat pasakoja apie Slibiną Nakhašą, gyvenusį pirminiame visatos vandenyne. Jis yra jėgų, priešingų vyriausiajam (saulės) dievui Jahve, įkūnijimas.

Panašiai buvo vaizduojamas ir Indonezijoje, ir Kinijoje, ir Japonijoje, Amerikoje pradas, kurio valdžioje yra visi Visatos vandenys, simbolizuojamas Slibinu. Tai plunksnotas Slibinas Tialokas. Kad jam įsiteiktų, žmonės kasmet masiškai jam aukodavo vaikus.

Taigi Slibinas, vandenų saugotojas, pirminio chaoso simbolis, visur priešpastatomas gyvybės, kūrimo pradui, paprastai Saulės dievui. Indijoje tai Višnu, Judėjoje Jahve, Egipte dievas Ra arba dievas Horas.

Saulės dievas, nugalintis tvano vandenų Slibiną, paprastai vaizduojamas kaip paukštis, o simboliškai – kaip jau mums pažįstamas sparnuotasis diskas. Taip, dievas Horas, pasivertęs sakalu, vaizduojamu sparnuoto disko pavidalu, puola Sethą, pasivertusį Slibinu. Kova baigiasi tuo, kad Sethas „pasivertė riaumojančiu Slibinu, kuris pasislėpė oloje, žemėje“. Simboliškai tai turėtų reikšti, kad tvano vandenys nuslūgo po žeme.

Horo grumtynių su Sethu metu Sethas išplėšė kairiąją Horo akį ir numetė ją į tolimą Visatos kraštą. Nakties dangus sutemo. Tada dievas Tothas surinko akies dalis ir grąžino ją Horui. Danguje vėl suspindo Mėnulis. Mat, pagal sudėtingą religinę egiptiečių simboliką, kairioji Horo akis reiškė Mėnulį, šiame epizode matomas dar vienas nurodymas, kad katastrofa kažkokiu būdu buvo susijusi su Mėnuliu.

Taip kosminė katastrofa, kitados ištikusi Žemę, paslaptingoje simbolikoje, suprantamoje tik siauram išrinktųjų ratui, iškyla kaip kova dviejų pradų. Slibino ir Paukščio kova, arba Slibino ir Sparnuotojo disko kova. šios simbolikos pėdsakų galima rasti ir krikščionybėje. Slibino (velnio) – žmogaus išvarymo iš roįaus priežasties – ir Paukščio, balandžio formos (šventos dvasios) – vyriausiojo dievo simbolio – priešpastatyme.

Neatsitiktinai Sparnuotojo disko simbolis, priklausęs, kaip matėme, visiškai skirtingoms civilizacijoms ir religijoms, visur turi vienodą prasmę: saugotojas nuo pražūties, gyvybės priešo nugalėtojas.

Įdomu pažymėti vieną įdomų prietarą, bendrą daugumai Žemės rutulio tautų. Užmušus gyvatę, jos giminaičiai būtinai atkeršiją, pasiųsdami potvynį arba lietų. Pagal Indonezijos legendą, didžiulio pitono užmušimas kitados sukėlęs tvaną. Tokio prietaro esama ir Indijoje. Jo kilmė labai sena, dar Rig-Vedoje galima pasiskaityti apie dievo indros žygį – jis „paėmė griaustinio akmenį, smogė juo į drakoną ir išlaisvino vandenį“.

Įdomų pirminių Slibino ir Paukščio simbolių pavyzdį pateikia Dž. Frezeris. Kad sukeltų lietų, anučos genties (Australija) atstovai, kurių totemas yra paukštis, gaudo gyvatę ir ją užmuša vandenyje, šitaip ritualinė scena tarytum pakartoja Slibino ir Paukščio grumtynes.

Rajonuose, kur gyvačių mažiau, jų vietą užima varlės. Laikoma, kad varlės užmušimas būtinai sukeliąs lietų arba potvynį. šitokios pažiūros esama Amerikoje, Australijoje, Indijoje ir kai kuriuose Europos rajonuose. Kad varlės užmušimas neišvengiamai turi sukelti potvynį ir katastrofą, siciliečiai buvo taip giliai įsitikinę, kad Sicilijoje buvo draudžiama užmušti varlę, grasinant mirtimi.

Taip tęsiasi plonas siūlas nuo katastrofos, sukrėtusios kitados planetą, iki prietaro: užmušti varlę – reiškia lietų.


Keisti radiniai

Pastarųjų metų archeologiniai radiniai žymiai pakeičia mūsų supratimą apie žmogaus egzistavimo Žemėje laiką. šį laiką toli į praeitį nustumia zindžantropas, kurį surado L. Likis Afrikoje. Mokslininkas tvirtina, kad zindžantropas gyveno prieš 1 milijoną 700 tūkstančių metų. Tačiau zindžantropas jau mokėjo pasigaminti primityvius akmeninius Įrankius ir jais naudotis.

Dohenio archeologinė ekspedicija 1924 m. viename šiaurės Arizonos tarpeklyje aptiko keisto gyvūno piešinį uoloje. Jis buvo išbraižytas aštriu silicio gabalėliu. Pats Dohenis mano, kad tai vienos dinozaurų rūšies – tiranozauro – paveikslas. Piešinį uoloje sulyginus su šio gyvūno išvaizda pagal šiuolaikinę restauraciją, su Dohenio nuomone sunku nesutikti. (Žinoma, tik tuo atveju, jei tai ne padirbinys, – istorijai žinomi ir tokie atvejai). Taip pat žinomas gyvūno, kurį žinovai vadina stegozauru, paveikslas, – tai taip pat viena dinozaurų rūšis. Tačiau priimta manyti, kad ir tie, ir anie išmirė jau kreidos periode, mezozoinėje eroje, prieš dešimtis milijonų metų. Jeigu išvados, daromos remiantis šiuo radiniu, teisingos ir ankstyvasis žmogus iš tikrųjų buvo paskutiniųjų dinozaurų amžininkas, tai, matyt, arba atskiri dinozaurų atstovai išmirė žymiai vėliau, negu manoma, arba protingo žmogaus istorija nusitęsia žymiai toliau į praeitį. Tačiau tikriausiai galima teigti ir viena, ir antra.

Galima, žinoma, ginčytis dėl geležinio meteorito, rasto Australijoje, anglies sluoksniuose, šis meteoritas, kaip tvirtinama, turįs apdirbimo žymių. Archeologinis žurnalas „Proceedings of the Society of Antiquities of Scotland“ taip pat rašo apie primityvų geležinį įrankį, rastą škotijoje, akmens anglies klode.

Kiti duomenys, kurie priklauso jau žymiai artimesniam mums periodui, taip pat rodo netikėtai aukštą žmonių, gyvenusių tolimiausioje praeityje, žinių lygį. Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkui Arlingtonui H. Maleriui šiaurės Amerikos teritorijoje pavyko surasti prieš 7000 metų egzistavusios metalurgijos žymes. Mičigano ir Ontario ežerų rajone aptikti kažkokios civilizacijos pėdsakai – maždaug prieš 7500 metų mokėta gaminti įrankius iš vario. Į pietus nuo dabartinės Meksikos sostinės po lavos sluoksniu aptikta keturaukštė pakopinė piramidė, kurią sunaikino staigus ugnikalnio išsiveržimas laikotarpyje maždaug prieš 7-13 tūkstančių metų. ši piramidė yra aukštokos civilizacijos paminklas. Apie šią civilizaciją nieko nežinoma.

Tačiau jokios žinios neatsiranda staiga, iš niekur. Žmonės pamažu sukaupia patyrimą. Taigi šiuo požiūriu pažvelgus į tokius radinius, gana aukštų civilizacijų atsiradimas Žemėje, atseit, žmonių bendruomenės išsivystymo laikas, žymiai atsitraukia praeitin.

Iškyla klausimas: kodėl šitokie radiniai tokie reti? Kodėl mes kol kas negalime surasti miesto ar nors didelės gyvenvietės su neginčijamais labai senos, aukšto žinių lygio materialiniais pėdsakais? Svarbiausia, matyt, ne vien laikas, kuris nutrina viską. Juk mes nežinome, kur ieškoti šių spėjamos aukštos civilizacijos pėdsakų. Netgi šumere, kur kasinėjimais užsiima ištisos mokslininkų kartos, iki šiol atkasta ne daugiau kaip viena šimtoji kitados čia buvusių miestų. Archeologų kastuvas dar nepalietė 99 procentų griuvėsių.

Dauguma anksčiau minėtų radinių ne nauji. Apie juos buvo pasakota įvairiuose leidiniuose, paskui jie būdavo užmirštami, juo lengviau, kad jie blogai siejosi su jau nusistovėjusiu žmonijos istorijos supratimu. Tačiau, šiuos duomenis surinkus į krūvą, gaunamas įdomus vaizdas. Galima tvirtinti, kad seniausiais laikais, toli iki spėjamosios kosminės katastrofos, Žemėje jau egzistavo aukštokas žinių lygis.

Taigi dabar jau ne toks neįtikimas atrodo Herodoto ir jo amžininkų tvirtinimas, kad rašytiniai egiptiečių šaltiniai yra 17 tūkstančių metų senesni, Bizantijos istorikas Sinelijus minėjo kažkokius užrašus, vadintus „Senovės kronikomis“, kurias vedė Egipto žiniai 36 525 metus.

Tiesa, iki šiol rašto atsiradimas datuojamas žymiai vėlesniu periodu. Bet šio klausimo negalima laikyti galutinai išaiškintu. Nei majų civilizacija, nei Babilonas, nei Egiptas, nei Kinija, nors jie ir ilgai vystėsi, taip ir nepriėjo fonetinio alfabeto. Tuo metu fonetinis alfabetas – baigiamasis rašto vystymosi etapas – staiga, pavyzdžiui, atsiranda pas finikiečius galutinai ir tobulai suformuotas. Apie pačių finikiečių kilmę esama įvairių nuomonių. Tačiau aišku viena: prieš atsirandant fonetiniam alfabetui, raštas turėjo praeiti ilgą formavimosi etapą.

Apie kažkokius tekstus, kurie buvo parašyti kolonoje, kai paaiškėjo, jog artinasi katastrofa, ir juose skelbiamas svarbias žinias, rašo ir senovės egiptiečių istorikas Manetas: „šie užrašai, padaryti šventąja kalba ir šventaisiais ženklais Toto, pirmojo Hermio, po potvynio buvo išversti <...> ir užrašyti hieroglifais.“

Senovės istorikas ir mokslininkas Juozapas Flavijus „Indų senovėse“ rašo apie žmones, kurie, bijodami, kad artėjanti katastrofa sunaikinsianti sukauptąsias žinias, pastatę du stulpus: plytinį ir akmeninį. Juose jie užrašė savo žinias. „Jeigu plytinis stulpas žūtų potvynio metu, paliktų akmeninis, kuris supažindintų žmones su užrašu.“ Flavijaus žodžiais tariant, akmeninė kolona dar gyvavusi jo gyvenimo metu.

Strabonas taip pat mini kažkokius tekstus, užrašytus prieš tvaną, kurie buvę Pirėnų pusiasalyje. Druidai rėmėsi kažkokiomis „Ferilto knygomis“, parašytomis prieš katastrofą.


Užmirštos žinios

Tariant, kad tolimiausioje praeityje žmonės iš tikrųjų turėjo daug kažkokių žinių, tuo pačiu iškeliame dar visą eilę klausimų. Ir svarbiausias iš jų: kodėl žmonija prarado didesniąją šio pažinimo dalį?

Galima manyti, kad šitai įvyko svarbiausia dėl tos kosminės katastrofos, apie kurią buvo kalbama ankstesniuose straipsniuose. Bet ir iš gan artimos mums istorijos, kada nebuvo ir kalbos apie tokius kataklizmus, mes žinome daug prarastų žinių ir užmirštų atradimų pavyzdžių. Kitados buvo pamirštas bulato gamybos receptas. šimtus metų žmonės veltui sprendė jo mįslę.

Dėl kitų „užmirštų atradimų“ mokslininkai tebelaužo galvas ligi šiol. Tokia, pavyzdžiui, žymiosios „Ferma teoremos“, arba „Didžiosios Ferma teoremos“ (Ferma – XVII a. prancūzų matematikas) dalia. Iškėlęs labai svarbų matematinį teiginį. Ferma neatspausdino jo įrodymų, nors, kaip žinoma, buvo juos paruošęs. Nuo to meto matematika: beveik 250 metų veltui ieško užmiršto šios teoremos sprendimo.

Dalinio tam tikrų duomenų užmiršimo procesas vyksta ir dabar, žinoma, žymiai mažesniu mastu, negu anksčiau (tai pirmiausia paaiškinama gerai organizuotu informaciniu darbu). Pavyzdžiui, per pastaruosius metus tik mūsų šalyje įstaigų archyvuose aptikta daugiau kaip 40 tūkst. dokumentų apie naudingųjų iškasenų telkinius, kurie buvo atrasti įvairiu metu, bet paskui užmiršti.

Tyrinėtojams žinomi atvejai, kai būdavo užmirštami ne tik atskiri atradimai, bet ir ištisų tautų žinios. Tiahunako mieste, Anduose, kitados gyveno tauta, gerai žinojusi astronomiją, studijavusi dangaus šviesulių judėjimą. Kaip praneša amžininkai, ispanų konkistadorai čia ant kai kurių milžiniškų akmeninių statulų rado nulietus sidabrinius iki pusės tonos svorio pagražinimus. Tačiau pačiame mieste gyventojų nebuvo. Gentys, gyvenusios miesto apylinkėse, gyveno nendrinėse būdelėse. Jos visiškai nemokėjo lydyti metalų, nepažino astronomijos. Pagrindinį jų maistą sudarė dumblių šakniastiebiai.

Kitados maori buvo didi tauta – Ramiojo vandenyno jūreiviai. Įsikūrę Naujojoje Zelandijoje, jie ėmė miršti šį meną, kol pagaliau jūreivių palikuonys jį visai užmiršo.

Arba kitas pavyzdys. XIV-XV a. šiaurės Amerikoje buvo normanų gyvenviečių. Persikėlėliai mokėjo lydyti ir apdirbti metalus. Bet kai jų ryšys su tėvyne nutrūko ir jie tapo asimiliuoti aplinkinių genčių, kurios buvo žymiai menkiau išsivysčiusios, šios žinios pasirodė negrąžinamai prarastos. šiame rajone vėl įsigalėjo irokėzų genčių akmens amžius. Normanų palikuonys jau nebeturėjo nė mažiausio supratimo apie apylinkėse randamus keistus apsamanijusius ir apgriuvusius statinius, kurie kitados buvo geležies lydymo krosnys ir šachtos.

Pateiktieji pavyzdžiai turi analogijos su tuo, kas, galimas dalykas, įvyko po katastrofos. Atskiros grupės išlikusių ir Žemėje išsimėčiusių aukštai išsivysčiusių tautų atstovų prarado savo žinias, ištirpo aplinkiniuose gyventojuose, matyt, buvusiuose kaip paprastai žymiai žemesnio išsivystymo laipsnio. Pastaroji aplinkybė neturi mūsų stebinti. Kaip žinoma, dėl istorinių, socialinių, klimatinių ir kitokių priežasčių įvairios žmonijos grupės nevienodai vystosi. Pakanka suminėti tasmanus, kurie Juos atradus, buvo ankstyvojoje akmens amžiaus stadijoje, taigi faktiškai nuo labiau išsivysčiusių tautų atsilikę 50–60 tūkst. metų!

Katastrofa, nusiaubusi plačiausius Žemės rutulio rajonus, pridarė daug bėdų. Sikstas Julijus Afrikietis, vienas įžymiausių ankstyvosios krikščionybės mokslininkų, rašė, kad katastrofai sunaikinus Afrikos gyventojus, šalis likusi negyvenama šimtus metų. Amerikos tautų padavimuose apie katastrofą pasakojama, kad jų protėviai, tas nedaugelis, kuris išsigelbėjęs, ilgus metus bastęsi, ieškodami gyvenimui tinkamos vietos. „O, Solonai, Solonai! – kalbėjo Solonui Egipto žyniai. – Jūs, graikai, kaip vaikai, jūs nežinote nieko apie senovės laikus... Tu nieko nežinai apie žilą praeities žiniją...“ Žyniai papasakojo Solonui, kad katastrofa sunaikinusi gyventojus didelių miestų, kurie buvo upių žiotyse ir jūrų pakrantėse. Po katastrofos išsilaikę tiktai plynaukštėse ir kalnuose gyvenę „piemenys ir gyvulių augintojai“.

Kažkokių žinių užmiršimo faktas atsispindi religinėje ir ezoterinėje simbolikoje. Mums jau žinoma, kad pasaulis prieš katastrofą vaizduojamas kaip prarasta palaiminta protėvynė, arba rojus. Žinija, gyvavusi šio pirminio gyvenimo teritorijoje, simbolizuojama medžiu, kurio vaisių paragavęs žmogus tampąs labai protingas. Viename senovės egiptiečių tekste kalbama: „Jis nukovė savo priešus ir paragavo jų žinijos.“ šiuo atveju sąvoka „paragauti“ turi prasmę „pažinti“.

Pažinimo medį aptinkame ir Biblijoje. Tai, kad pirmieji žmonės turėjo daug kažkokių žinių, simboliškai pavaizduojama tuo, kad jie paragavo vaisiaus nuo šio medžio.

Tačiau ne vienas Adomas ragavo „pažinimo medžio“. šventojo medžio motyvas aptinkamas įvairiose tautose. Airių mitų herojus Tomas gavęs aiškiaregystės dovaną, kai atsikando obuolio nuo šventojo medžio. Budos „nušvitimas“, atseit, jo pažinimas kažkokių aukštų tiesų, taip pat siejasi budiškąja tradicija su šventuoju medžiu, po kuriuo Budai pasirodęs apreiškimas. šiuos pavyzdžius galima tęsti. Pats medis gali būti įvairus. Biblijoje tai obelis, apelsinmedis – Japonijoje, kasijos medis – Kinijoje, ąžuolas – druiduose, sikamora – Artimuosiuose Rytuose, kaktusas – senovės Meksikoje. Neatsitiktinai, matyt, actekai prarastąją tėvynę simbolizavo nulaužtu medžiu.

Labai svarbu, kad dauguma atvejų prie šventojo medžio, „pažinimo medžio“, pristatytas kažkoks sargybinis, paprastai slibinas, jau pažįstamas mums kaip tvano simbolis. Graikų mitologijoje – tai slibinas Ladonas, saugantis auksinius išminties vaisius, kurie augę ant Dzeuso medžio. Galų padavimuose drakonas, gyvenantis vandenyje, saugąs šventą medį, kurio vaisiai duoda antgamtinių žinių. Apie „nemarų slibiną“ – knygų apie magiją sargybinį, sužinome ir iš egiptiečių šaltinių. Slibiną – šventojo medžio saugotoją – aptinkame ir Meksikoje. Tai slibinas Tlalonis, jis potvynio, lietaus ir audros dievas.

Tvano simbolis – slibinas iškyla kaip pradas, pastojantis kelią į „pažinimo medį“. Pagal šią pasikartojančią simboliką galima suprasti, kad tarp žmogaus ir aukštesnio jo pažinimo būta pasaulinės katastrofos.

Tačiau žmogaus minties pasiekimai negalėjo be pėdsakų išnykti. Atrodo įtikima, kad po visų perturbacijų žinių saugotojais tapo apribota, uždara ankstesnių didelių tautų išlikusių atstovų grupė. Pavyzdžiui, Egipte vieną tokių uždarų kastų galėjo sudaryti tie, kuriuos mes sąlyginai vadiname žyniais. Iš kartų į kartas išrinktieji perduodavo žinias, saugomas didžiausioje paslaptyje. Vėliau vienoje šventovėje Egipto žyniai rodė Herodotui savo vyriausiųjų žynių statulas, kurie keisdavo vienas antrą. Herodoto laikais jau buvusi 341 tokia statula. Diogenas Laertietis (III a.) praneša, kad egiptiečiai turėję Saulės 373-jų užtemimų ir Mėnulio 832-jų užtemimų stebėjimų užrašus. Apskaičiavimai rodo, kad šie stebėjimai turėjo būti užrašinėjami ne mažiau kaip 10 tūkst. metų.

Pamažu racionaliosios žinios, būdamos visiškai atitrūkusios nuo visuomenės praktikos, konkrečių sąlygų, kuriose jos gimė, ėmė, matyt, įgauti slaptų žinių, magijos pobūdį. „Dievas davė žmonėms magiją, kad padėtų jiems apsiginti“ – faraono Merikaro pamokymas, VIII dinastijos pabaiga. Norėdami išlaikyti žinių monopoliją, išrinktieji griežtai saugojo savo paslaptį. „Kas supras stebuklingosios paslapties žodžius, – skaitome Rig-Vedoje, – tesaugo ją nuo visų.“ Vienas magiškųjų egiptiečių papirusų pradedamas ir baigiamas kvietimu saugoti paslaptį „Sučiaupk savo lūpas! Apsaugok lūpas!“

Išverstos iš paslaptingos šventosios kalbos Hermio knygos (galbūt, iš dalies ir jų padirbiniai) paliko žymų pėdsaką įvairiuose religiniuose-filosofiniuose mokymuose. Klementas Aleksandriefis (II-III a.) rašė apie 42 šventąsias Hermio knygas. Jo mokymas, skirtas įvairiems filosofijos ir magijos klausimams, buvo paslaptingas. Taip atsirado žodis „hermetinis“, kuris reiškė „paslaptingas“, „uždaras“. Tiesa, kai mes dabar kalbame, pavyzdžiui, apie hermetiškai uždarytą indą, sunku suvokti pirminę, pagrindinę šio žodžio prasmę.

Simboliais užšifruota buvo ir žymioji Hermio „satyrinė priesakų lenta“. „Būtų didžiausia nuodėmė atskleisti kareiviams tavo meno paslaptį,“ – rašė vienas kinų alchemikas prieš tūkstantį metų.

Bet, slėpdami kažkokią slaptąją savo žinijos dalį, grupė išrinktųjų bandė, matyt, lyg ir pagreitinti aplinkui gyvenusių atsilikusių genčių vystymąsi. Beveik visos tautos išsaugojusios atmintį apie kažkokius ateivius-švietėjus.

Pirmiausia, žinoma, ateina į galvą legendinis Prometėjas, išmokęs žmones naudoti ugnį. Tačiau Prometėjas nebuvo vienišas. Kinų analai pasakoja, kad kartą iš nežinomų žemių atvykęs tūlas Taj Ko-fokee, didelis žmogus, kuris kinų protėvius išmokęs įvairaus verslo, parodęs jiems, kaip stebėti dangaus kūnų judėjimą ir metų laiką dalyti į mėnesius. Jis juk išmokęs žmones rašto.

Pietų Amerikoje pirmasis vyriausiasis inkas Manko Kapakas taip pat atvykęs neva iš už jūros, įkūręs imperiją ir išmokė aplinkines gentis žemdirbystės ir verslų. Kitas švietėjas, dievas Bočiča, supažindinęs žmones su kalendoriumi. Sama (Pietų Amerika) taip pat Zame (Ju-katonas), atvykęs iš rytų, iš už vandenyno, išmokęs žmones žemės ūkio ir gyvulininkystės, statyti tiltus ir kirsti medžius. Jis žmonėms atnešęs raštą.

Tačiau aukščiau visų šių švietėjų figūrų iškyla meksikiečių padavimų herojus Keldzelkoatlas, ateivis iš rytų, atnešęs gentims įvairių naudingų žinių. Jis išmokęs indėnus metalurgijos ir žemės ūkio.

Pranešimai apie tokius herojus-švietėjus, atnešusius žmonėms metalurgijos, žemės ūkio, audimo ir kitokias žinias, aptinkami ir Ramiojo vandenyno. Pietų ir Priešakinės Azijos tautose. Senovės Babilono istorikas Berozas, suteikdamas fantastinius bruožus žmogui, vadinamam Oanesu, rašo, kad tasai periodiškai pasirodydavęs žmonėms ir pranešdavęs jiems daug naudingų dalykų. Jis išmokęs žmones, Berozo žodžiais tariant, suprasti raštą ir išmokęs juos įvairaus meno. Jis išmokęs juos statyti miestus ir šventoves, leisti įsakymus ir išaiškinęs jiems geometrinių žinių dėsnius.

Galbūt, kaip tik tokių švietėjų veikla paaiškinama ir keistų bronzos amžiaus bruožų mįslė Europoje.

Kaip žinoma, bronza yra vario ir alavo lydinys. Tūkstantmečius žmonės dar turėjo vartoti vario dirbinius, prieš atrasdami, kad, pridėjus 1/10 alavo, gaunamas nuostabiai tvirtas lydinys.

Tačiau Europoje vario amžiaus praktiškai nebuvo, vario dirbiniai be galo reti. Pavyzdžiui, Dublino istoriniame muziejuje yra 1283 bronzos amžiaus daiktai ir tik 30 kirtiklių ir vienas kardas iš vario. Bronziniai dirbiniai atsiranda Europoje staiga ir visur paplinta!

Nepaaiškinama ir tai, kad dargi patys pirmieji dirbiniai iš bronzos yra didelio meistriškumo pavyzdžiai. Nematyti, kad žmonės būtų įvaldę šį meną pamažu. Jis atsiranda iš karto, aukšto lygio, be jokių parengiamųjų etapų.

Kaip praneša žymiausias Amerikos tautų kultūros tyrinėtojas Polis Rive, kažkas panašaus pastebima ir Meksikos teritorijoje. Bronzos gamyba ten iš karto atsirado išsivysčiusi, su daugybe sudėtingų technikos būdų.

Ar tai rodo, kad žmonės nesukūrė patys lydymo ir bronzos apdirbimo meno, o gavo jį gatavą? Esama ir kitų faktų, patvirtinančių šį teiginį.

Vienas iš jų – stebinantis įvairių bronzinių daiktų ir ginklų, kuriuos archeologai aptiko visoje Europos teritorijoje, panašumas. Dirbiniai yra tokio laipsnio kopija vienas antro, kad, kai kurių tyrinėtojų nuomone, būtų galima pagalvoti, kad jie visi pagaminti vienoje dirbtuvėje.

Nesuprantamas ir tokių dirbinių paplitimas. Jie randami įvairiausiuose Europos kraštuose, rajonuose, kur nėra nei vario, nei alavo jiems gaminti. Remdamiesi tokiais radiniais kai kurie mokslininkai mano, kad anksčiau tarp įvairių Europos dalių buvę daugiau kontaktų ir ryšių, negu vėliau, netgi Romos imperijos formavimosi laikais.

Kad bronzos lydymo menas buvo atneštas iš kažkur kitur, o ne atsirado kaip kasdieninės praktikos ir atsitiktinių atradimų išdava, rodo ir tai, kad dvi labiausiai išsivysčiusios civilizacijos – Egipto ir Mesopotamijos, kurios buvo bronzos panaudojimo pionieriai, pačios reikalingos žaliavos neturėjo. Iš čia būdavo išrengiamos ekspedicijos į tolimiausias žemes: alavo buvo vykstama į Indiją, Kaukazą arba į Pirėnų pusiasalį. Tai buvo artimiausios alavo radimvietės. O dar toliau, į šiaurę, buvo alavo turtingos Britų salos, kurias finikiečiai taip ir vadino – „Alavo salos“.

Galbūt, žinios apie bronzą buvo dalis išlikusiųjų žinių, kurios ilgą laiką buvo uždarų išrinktųjų grupių monopolija. Neatsitiktinai, matyt, Europoje ir kitose teritorijose metalų gamyba ir apdirbimas ilgą laiką buvo laikoma slaptų žinių sritimis – magija. Neatsitiktina ir tai, kad senovės slavų supratimu kalvis paprastai laikomas burtininku.

Taip pat tarytum „netikėtos“ ir senovinių žynių žinios astronomijos srityje. Pavyzdžiui, metinio Žemės apsisukimo laikas pagal Grigaliaus kalendorių 365,242500 dienos. Skaitmuo, žinomas majų žyniams: 365,242129 dienos. Pagal tiksliausius šiuolaikinius astronomijos apskaičiavimus: 365,242198 dienos.

Taigi labai netikėtu atrodo, kad tiksliausią skaitmenį žinojo majų žyniai, kurie neturėjo jokių astronominių instrumentų šitokiems tiksliems apskaičiavimams, iš kur jie galėjo tą skaitmenį sužinoti? Majų Kodekse, esančiame Drezdene, pateikiamas be galo tikslus vienodų Veneros fazių pasikartojimo kalendorius. šį laiką majų žyniai laikė šiek tiek mažesniu – 583,935 dienos. Pagal naujausius apskaičiavimus, tai visiškai teisingas skaičius, tiktai su 0,015 paklaida! šumero žyniams Mėnulio apsisukimo periodas buvo žinomas tik su 0,4 sekundės nukrypimu nuo dabar apskaičiuotojo, o Merkurijaus judėjimą jie žinojo netgi tiksliau, negu tai buvo žinoma žymiai vėlesniam Europos mokslui – Hiparchui ir Ptolomėjui.

Europos astronomija ilgais kančių keliais ėjo į mokslinių tiesų pažinimą. šis kelias tiesėsi per amžių klystkelius ir inkvizicijos laužus. Bet Dž. Bruno, Galilėjus ir kiti atrado tai, ką seniai ir iš nežinomų šaltinių žinojo Indijos, Egipto ir Amerikos žyniai.

Jau senovės indų šventosios knygos „Puranos Višnu“ rašė, kad Visatoje esama daugybės pasaulių, panašių į mūsų Žemę. Kad tolimosios žvaigždės gyvenamos, buvo žinoma ir priešinkinei mitologijai.

Kai Europoje Žemė buvo vaizduojama kaip plokštuma, prilaikoma trijų banginių, Egipto kosmologijos papirusai jau nuo seno slėpė duomenis apie Žemės apvalumą, planetas ir Saulę, apie Žemės ir Saulės judėjimą! Apie planetų apvalumą žinojo ir actekai, vaizduodami jas kardais, kuriais žaidžia dievai.

Taip pat neišaiškinamas aukštas senovės matematikos lygis. Pakanka pasakyti, kad tuo laiku, kai Europos moksle sąvoka „milijonas“ buvo priimta tiktai XIV a., senovės Egipte buvo netgi specialus ženklas šiam dydžiui žymėti. O dantiraščio tekstuose, rastuose šumere, randama matematinė eilė, kurios suma išreiškiama skaitmeniu 195 955 200 000 000. Tai skaičius, kuriuo nemokėta operuoti, pagal K. Cezamą net Dekarto ir Leibnico laikais. Skaičius „n“ matematikos istorijoje žinomas kaip XVII a. olandų mokslininko „Ludolfo skaičius“. Tačiau Maskvoje, Puškino vardo vaizduojamojo meno muziejuje, yra egiptiečių papirusas, iš kurio paaiškėjo, kad egiptiečiams seniai buvo žinomas skaičius „n“.

Būtų galima pateikti daug netikėto, atrodytų, neišaiškinamai aukštos senovės žinijos tiek medicinoje, tiek statyboje, psichologijoje ir kitose srityse atsiradimo pavyzdžių. Visos šios žinios turėjo turėti ilgą anksčiau vykusio vystymosi istoriją. Mūsų supratimu, šių vertingų žinių atsiradimas (apie jas smulkiai nekalbame) rodo, kad protas mūsų Žemėje turi didesnę, negu priimta manyti, istoriją. Galbūt, galime pagalvoti ir apie kažkokią užmirštą civilizaciją.

Gal pateiktieji faktai ir duomenys įtikins tuo skaitytoją, gal ne. Bet tai dar geriau. Nesiginčysime. Nereikia tik galvoti, kad jau visa apie žmonijos praeitį žinoma 1875 m. Jungtinių Valstijų patentų biuro direktorius padavė valstybės sekretoriui prekybos reikalams atsistatydinimo prašymą. „Nėra prasmės man likti šiame poste, – jis rašė. – Nieko daugiau negali būti išrasta,“ Dabar mes su šypsena prisimename šį epizodą. Mokslas negali būti išsemtas, o tuo pačiu ir mokslas apie praeitį.

Gorbovskis A. Istorinės hipotezės ir mįslės//
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 6.– P. 27-29, 34; Nr. 8.– P. 13-16.