Šaltiniai

Į 44-51 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A, B ir C.

Šaltinis A (Iš kūrinio „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pratarmės)

Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kalnėnų ir žemaičių, aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose amžiuose, bet jau gilioj senovėj [...] turi sau atskirą kalbą, labai skirtingą nuo kitų kalbų [...]; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažintis yra turėjusi su tolimais kraštais, kurių pirmieji vardai, lietuvių, kalnėnų ir žemaičių sugalvoti, lig šios dienos išsilaikė. Vienok viso to šiandien nebėra: pati apnikusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalbantys jau svetima kalba [...].

Tas yra dar stebuklingiau, jog tą mūsų kalbos prosenovę ne mūsų kunigų raštai išlaikė per tūstančius metų iki šios dienos, nes mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose, kurios šiandien dar, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sako: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir namų savo neužmiršk“, – tos, sakau, išlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galim didžiuotis ir girtis.

Šaltinis B (Iš Jono Basanavičiaus prakalbos leidiniui)

[...] laikraštis mūsų bus tik pasaulietinis, ir pagal išteklius ir jėgas mūsų, teiks žinias tik iš visuotinio mokslo. Tas žinias suteikdami skaitytojams savo, mes daugiausiai rūpinsimės išplatinti tarp brolių žinias apie savo giminės (tautos) senovės darbus, o taip pat apie darbus mūsų, kaip lietuvių, šiais laikais [...].

Tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę; visokie vargai ir sunki, o ilga vergovė išdildė iš atminties mūsų laimingesnio ir nevargingo gyvenimo prisiminimus; užmiršome, kuo mes senovėje buvome [...] Šiaip – viskas pranyko, o ir tas mūsų vienintelis turtas – kalba, taip pat nyksta.

[...] Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia! Toks mūsų troškimas ir noras.

Šaltinis C (Iš popiežiaus Jono Pauliaus II laiško Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga)

Vyskupo Giedraičio pramintu keliu praėjusiame šimtmetyje ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje vyskupas Motiejus Valančius. Jo vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. [...].