Šaltiniai

Į 36-46 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A, B, C ir D.

Šaltinis A (Iš Norman Davies knygos „Europa“)

Tarptautiniai santykiai per visą XIX amžių išliko nepaprastai stabilūs. Europoje ir toliau dominavo penkios didžiosios valstybės, surengusios Vienos kongresą; nuo 1815 metų nebuvo jokio visas jas apėmusio konflikto. Karai, kurie kartais kildavo, tęsėsi neilgai ir buvo ribotų mastų. Būta tarptautinio policinio pobūdžio veiksmų, kai viena iš šių valstybių įsikišdavo nuslopinti revoliucinius protrūkius, su kuriais nepavykdavo susidoroti vietinėms pajėgoms. Tokie buvo dažni įsikišimai Ispanijoje ir Italijoje arba Rusijos intervencijos Lenkijoje ir Vengrijoje. Būta regioninių konfliktų, ypač Italijoje, Vokietijoje ir Balkanuose, bei įvairių kolonijinių karų užjūriuose. Tačiau nebuvo nieko, kas savo mastais prilygtų Napoleono karams iki 1815 metų ar 1914 metais prasidėjusiam Didžiajam karui. Europos energija ilgą laiką buvo nukreipta į vidų, vidinių permainų problemoms spręsti, arba į išorę – naujiems imperialistiniams nukariavimams visame Žemės rutulyje. Tarptautinę tvarką galėjo sutrikdyti tik dvi sunkiai sprendžiamos problemos. Viena iš jų buvo stiprėjantis Prancūzijos ir Vokietijos lenktyniavimas, o kita – vadinamasis Rytų [Osmanų imperijos] klausimas.

Šaltinis B (Britų karikatūra „Dienos žaidimas“ 1879 m.)

Pirmajame karikatūros plane pavaizduotas Vokietijos kancleris Bismarkas ir Austrijos-Vengrijos ministras pirmininkas Andrašis. Bismarkas sako: „Ateik Andraši, juk gerai pažįstame vienas kitą. Kartu galėtume sužaisti prieš visus“. Karikatūros dešinėje pavaizduotas lokys (Rusija) kalbasi su sėdinčia mergina (Prancūzija). Rusija sako: „Manau, madam, tiktume jiems į porą.“ Prancūzija atsako: „Ačiū, aš linkusi kiek palaukti.“ Už Rusiją imbolizuojančio lokio stovi dvi moterys: Didžioji Britanija (su karūną primenančiu galvos apdangalu) ir Italija. Didžioji Britanija Italijai sako: „Niekas mūsų nekviečia.“ Į kairę nuo jų matome sėdintį vyrą (JAV).

Šaltinis C (Iš Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygos „Carų valdžioje“)

Tačiau ne tik valstybės idėjos būtis bei kovos dėl tos idėjos pergalės leidžia apibūdinti XIX amžių Lietuvoje kaip vieną epochą. Panašiai kaip ano meto Europoje, taip ir pas mus šis laikotarpis buvo ilgo lietuvių tautos tapsmo, jos modernėjimo laikotarpis. Būtent saugodama senąsias valstybingumo tradicijas ir kurdama naujus, nepriklausomos nuo unijos su Lenkija politinės egzistencijos siekius, lietuvių tauta vis labiau suvokė, kad ji yra. O lietuvių liaudis pamažu ėmė suprasti, kad ji yra tautos dalis. Kitaip tariant, lietuvių tauta darėsi tuo, kuo ji pati norėjo būti.

Šaltinis D