Šaltiniai

Į 26-35 klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais A, B, C, D ir E.

ŠALTINIS A (Iš veikalo „Europos mentaliteto istorija“)

Tiberijų, vyresnįjį Grakchą, 132 m. pr. Kr. senatoriai negyvai uždaužė lazdomis už tai, kad jis neva siekęs karaliaus karūnos; [...] Cezario gyvybę nutraukė suokalbininkų durklai – baimintasi, kad sėkmės lydimas karvedys taps Romos karaliumi ir tironu [...]. Romos respublikos pagrindas buvo valdžios padalijimas senatui, tautos susirinkimui ir magistratui, [...] nors [aristokratinis elementas] visose trijose institucijose užėmė vadovaujamus postus. Tačiau turinčiai valdžią aristokratijai buvo gyvybiškai svarbu laikytis žaidimo taisyklių: [...] paisyti kolegialumo, rūpintis valdžios vykdytojų kaita [...]. Socialinę galią žemesniesiems sluoksniams užtikrino patronato santykiai. Kilmingąjį patroną ir paprastus žmones, klientus, siejo išskaičiavimu ir pasitikėjimu pagrįsti santykiai [...], jie stabilizavo valdžią. [...] Be to, [...] laipsniška liaudies tribūnato integracija į valdžios aparatą [...] atsigręžė į mažojo žmogaus rūpesčius ir vargus [...]. Šiuo postu formaliai buvo suorganizuotas pasipriešinimas aristokratijos valdymui.

ŠALTINIS B (Iš Gajaus Svetonijaus Trankvilo „Dieviškojo Augusto“)

Konsulatą pasiglemžė eidamas dvidešimtuosius metus tarsi priešas, pritraukęs legionus prie Romos […]. Senatui dvejojant, pasiuntinybės galva centurionas Kornelijus, atmetęs apsiausto skverną ir rodydamas į kardo rankeną, nė nemirktelėjęs išrėžė senatoriams: „Štai kas padarys jį konsulu, jeigu nepadarysite jūs!“ [...] Papročių bei įstatymų priežiūrą jis irgi išsilygo iki gyvos galvos; remdamasis ta privilegija, nors ir nebūdamas cenzorius, jis triskart surašė romėnų gyventojus, įvertindamas ir jų turtą: pirmąjį ir trečiąjį kartą su kolega, o antrąjį – pats vienas. [...] Jeigu [liaudies] tribūnų rinkimuose stigdavo kandidatų iš senatorių tarpo, jis juos rinkdavo iš romėnų raitelių [...]. Reikšmingesnes provincijas [...] pasiėmė pats, o kitos burtais atiteko prokonsulams. Beje, pasitaikydavo, jog kartais kai kurias jų sukeisdavo.

ŠALTINIS C (Iš Eusebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“)

Devynioliktais Diokletiano valdymo metais [...] artėjant Išganytojo Kančios šventei, visur buvo paskelbtas imperatoriaus įsakymas sulyginti bažnyčias su žeme ir sudeginti Šventuosius raštus. [...] Netrukus po to vienas paskui kitą pasirodė kiti įsakai, kuriuose buvo liepta visų bažnyčių vadovus pirma uždaryti į kalėjimus, o po to bet kuriomis priemonėmis priversti juos atnašauti. [...]

Kai Aš, Konstantinas [...] ir Aš, Licinijus [...] atvykome į Milaną ir pradėjome aiškintis visus klausimus, [...] kaip vieną iš svarbiausių dalykų mes nusprendėme paskelbti taisykles, kurios garantuotų pagarbą Dievui, duoti krikščionims ir visiems kitiems laisvę išpažinti tokį tikėjimą, kokį jie nori [...].

Galų gale, [...] galingasis Konstantinas [Didysis] [...] atsikovojo savo rytines žemes ir vėl suvienijo Romos imperiją, atnešė taiką jai nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki tolimiausių vakarų. [...] Tiek kaimuose, tiek miestuose jie [žmonės] šoko ir dainavo, garbindami visų pirma, kaip jiems buvo nurodyta, mūsų Aukščiausiąjį Viešpatį Dievą, o po to – tokius brangius Dievui dievobaimingąjį imperatorių ir jo sūnus.

ŠALTINIS D

ŠALTINIS E (Iš Benjamino kelionės užrašų 1171 m.)

Konstantinopolis – visos graikų [...] žemės sostinė. Ir ten imperatoriaus Manuilo rezidencija. [...] Ten yra šventos Sofijos bažnyčia ir ten gyvena graikų popiežius, nes jie nepavaldūs Romos popiežiui. Toje bažnyčioje tiek altorių, kiek dienų metuose. [...] Ten prie rūmų sienos yra imperatoriaus pramogų vieta, vadinama hipodromu. Kasmet Jėzaus gimimo dieną imperatorius rengia ten didžiulius spektaklius. [...] Ši šalis plati ir joje taip gausu visokių vaisių, taip pat duonos, mėsos ir vyno, kad jokia šalis neprilygs jai savo turtingumu. Gyventojai susipažinę su visa graikų literatūra, gyvena ramiai ir laimingai. Karui su turkų sultonu jie samdo kariškius iš įvairių tautų [...].