Žodynas

(pranc. arbalete), rankinis strėlių svaidomasis ginklas; kilpinis lankas. Taiklesnis ir pavojingesnis ginklas už trumpąjį lanką.

ginčų sprendimo būdas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į trečiąjį asmenį – į arbitrą.

(gr. archaikos – senovinis):
1. senovė; tai, kas senoviška;
2. senovės graikų meno laikotarpis (VII-VI a. pr. Kr.).

(gr. archaios – senovinis + logos – mokslas), savarankiška istorijos mokslų šaka, tyrinėjanti seniausios (ikirašytinės) žmonių visuomenės istoriją.

tam tikro laikotarpio reliktų (gyvenviečių, laidojimo paminklų ar atskirų objektų) visuma, pasižyminti bendromis savybėmis ir sutelktai pasitaikanti apibrėžtoje teritorijoje.

archeologijos mokslo šaltiniai.

(gr. archetypon iš archē – pradžia + typos – pavyzdys), pasaulio vaizdo arba atskirų jo dalių pagrindinis elementas. Egipto piramidės archetipas yra kalnas, Šumere zikuratas – kalva, altoriaus – aukuras.

(gr. Archimēdēs, 287-212 pr. Kr.), žymiausias sen. graikų fizikas, matematikas, mechanikas.

(lot. karinė architektūra), iki XVII a. terminas, apibrėžiantis kelių mokslų (artilerijos, karinės inžinerijos, fortifikacijos menų ir pagrindinių teorinių mokslų – pvz., matematikos, teorinės ir taikomosios mechanikos, minavimo, apgulties ir įtvirtinimų gynybos menų) visumą. Nuo XVII a. architectura militaris suprantama ir kaip neįtvirtinto pobūdžio statiniai, kareivinės, sargybinės, arsenalai, magazinai, parakinės.

(gr. archontes – valdytojai), svarbiausi sen. graikų polių pareigūnai, magistratų vadovai.

(lot. archivum – senovinis):
1. įstaiga, kaupianti, tvarkanti, registruojanti senus dokumentus, fotonuotraukas, senus raštijos paminklus;
2. senų dokumentų saugykla.

pagalbinė istorijos mokslo šaka, nagrinėjanti archyvų atsiradimą, sudėtį ir raidą.

Vokiečių kariuomenės karinė operacija prieš Amerikiečių, anglų ir prancūzų kariuomenę Ardėnų kalnuose, Belgijos teritorijoje 1944 m. gruodį-1945 m. sausį, trumpam sustabdžiusi sąjungininkų karo veiksmus.

(aikštė, erdvė), tam tikro laikotarpio objektų, reiškinių visuma, kuri skiriasi vietinėmis ypatybėmis ir sutelktai pasitaiko tam tikroje geografinėje erdvėje.

(lot. arena – smėlis):
1. sen. romėnų amfiteatruose ir cirkuose smėliu pabarstyta ovalinė aikštė, kurioje vyko gladiatorių kautynės ir kovos su laukiniais žvėrimis;
2. viduramžiais parko, sodo dalis, skirta raitelių lenktynėms ir turnyrams;
3. XVIII a. vienas iš barokinių parkų kompozicijos elementų.

(gr. Areios pagos – Arėjo sritis), seniausioji Atėnų polio taryba, posėdžiavusi po atviru dangumi ant Arėjo kalvos.

(skr. arja – garbingas, kilmingas), Azijos tautos, gyvenusios XIV-V a. pr. Kr. ir kalbėjusios indoiranėnų kalbomis.

krikščionių srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje. Jos pradininkas – Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336).

ankstyvosios krikščionybės laikų erezija, kurią IV a. paskelbė kunigas Arijus (lot. Arius) Aleksandrijoje (Egipte). Pirmoji didžioji erezija, suskaldžiusi krikščionių bažnyčią.

žemė Žemaitijoje. Pirmą kartą paminėta 1253 m. Mindaugo dokumentuose.

(gr. Aristophanēs), poetas iš Atėnų demo, pagrindinis ankstyvosios Atėnų komedijos kūrėjas.

(gr. aristokratia = aristos – geriausias + kratos – valdžia):
1. senovės Graikijoje – turtingiausių ir kilmingiausių piliečių vyriausybė;
2. turtingiausia, kilmingiausia ar labiausiai privilegijuota bet kurio socialinio sluoksnio ar luomo viršūnė.

(384 pr. Kr.-322 pr. Kr.), graikų filosofas ir mokslininkas.

(lot. arcus – lankas), architektūros elementas, lanko formos perdenginys tarp sienos angų (langų, durų, vartų) arba tarp 2 atramų (kolonų, tilto kojų). Pirmosios rkos jau naudotos megalitiniuose statiniuose, datuojamuose 3500 m. pr. Kr.

(gr. archiepiskopos), vyresnysis vyskupas, vadovaujantis kelioms vyskupijoms.

(1732-1792), anglų tekstilės pramonininkas, išradėjas.

(lot. armo – ginkluoju), valstybės ginkluotosios pajėgos arba kariuomenė.

(lenk. Armia Krajowa – Krašto armija), II pasaulinio karo metu veikusi lenkų partizanų karinė organizacija, pripažinusi Lenkijos emigracinę vyriausybę Londone.

(pranc. arsenal iš arab. dar assinaah – dirbtuvė), armamentarijus, cekhauzas, ginklinė:
1. XIV-XVIII a. ginklų ir karo trofėjų sandėlis, pastatas, kuriame buvo laikomos patrankos, jų eksploatavimo technika ir rankiniai ginklai
2. vienas ar keli pastatai, skirti ginklų bei apsauginės ginkluotės gaminimui, taisymui ir saugojimui. Tai dažniausiai mūriniai monumentalūs statiniai, kartais turintys gynybinės architektūros bruožų.

ūkio bendrovė, asmenys, susivieniję bendrai ūkinei veiklai.

(gr. Artemis), sen. graikų miškų, medžioklės deivė, žvėrių globėja.

(angl. the Near East, vok. Naher Osten). Šiuo politiniu geografiniu terminu, kuris XIX a. pakeitė Levanto pavadinimą, vadinamos rytinės Viduržemio jūros pakrantės – š. r. Afrikos, p. v. Azijos, o retkarčiais ir Balkanų pusiasalio šalys.

kai kurių valstybių įstatymų leidimo institucija ar visuotinis tarptautinių organizacijų susirinkimas.

(angl. Association of South-East Asian Nations – Pietryčių Azijos valstybių asociacija), 1967 m. įkurta regioninė organizacija Indonezijai, Filipinams, Malaizijai, Singapūrui ir Tailandui pasirašius Bankoko deklaraciją.

trečiasis senojo akmens amžiaus laikotarpis, datuojamas 430.000-400.000-150.000-100.000 m. pr. Kr. Pavadinimas kilęs nuo Ašelio (Saint-Acheul) vietovės netoli Amjeno Prancūzijoje.

(lot. assessor):
1. sen. Romoje ir viduramžių Europoje tarnautojas, turintis teisinę valdžią;
2. Rusijoje VIII klasės (kolegijos asesorius) pareigybė centrinėse valdžios institucijose (XVIII a.), gubernijų valdybose (XIX a.-XX a. pr.).

Vokietija ir Italija, 1936 m. spalio 25 d. pasirašę susitarimą, pavadintą „Berlyno-Romos ašis“, kuriame susitarė dėl pagalbos teikimo Ispanijos maištininkams, vadovaujamiems gen. F. Franko. Be to, pasidalino Europą įtakos sferomis: Vokietijai atiteko Rytų Europa į šiaurę nuo Dunojaus, Italijai – Europos dalis į pietus nuo Dunojaus (Balkanai). Vėliau prisijungė Japonija.

(pranc. asignati iš lot. assigno – išskiriu), 1789 m. Prancūzijos nacionalinės asamblėjos išleistos valstybinės obligacijos. Jos buvo padengtos konfiskuotu karališkosios šeimos ir bažnyčios turtu.

(lot. assimilatio – sutapatinimas), vienos tautos susiliejimas su kita perimant šios kalbą, kultūrą, papročius. Pvz., asimiliacija vykdyta SSRS.

(gr. askētēs – apmokytas, įgudęs), savanoriškas ir nuolatinis, dažniausiai vienatvėje fiziologinių poreikių – valgio, miego ir kt. slopinimas, gyvenimo teikiamų malonumų apribojimas tik gyvybei palaikyti reikalingų gėrybių vartojimu siekiant savito šventumo bei išganymo idealo ar nuodėmių išpirkimo.