Žodynas

(1880-1953), kunigas, politikas. 1917-1918 m. Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1938-1939 m. Ministras Pirmininkas.

(murza; pers. mirza iš mir – valdovas + za – pagimdytas; sūnus):
1. kai kuriose Rytų valstybėse aristokratų titulas. Rašomas po vardo;
2. Rytų valstybėse raštininkas, valdininkas, sekretorius; pareigybė, žymima prieš vardą.

(lot. missio – siuntimas, pavedimas):
1. atsakingas uždavinys, pavedimas;
2. diplomatinė atstovybė, vadovaujama pasiuntinio arba reikalų patikėtinio;
3. pareigūno arba delegacijos siuntimas į užsienio valstybę vykdyti valstybės vadovo, vyriausybės, tarptautinės (arba religinės) organizacijos pavedimo.

(Kunigų misionierių šv. Vincento Pauliečio kongregacija), katalikų vienuolių vyrų kongregacija; dvasininkai arba pasauliečiai, vykdantys misijas tarp kitatikių.

(gr. mythos – pasakojimas, padavimas), kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio dievų, žmogaus, gamtinių reiškinių kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.

(Francois Mitterand; 1916-1996), Prancūzijos politikas. 1981-1995 m. prezidentas.

(angl. meeting – susitikimas, sueiga), viešas susirinkimas svarbiems klausimams, dažnai politiniams ar visuomeniniams, svarstyti.

(mitas + gr. logos – mokslas):
1. mokslas, tiriantis mitus, jų esmę, kilmę ir reikšmę kultūrai;
2. susisteminta mitų visuma, sudaranti religinės sistemos pagrindą.

(apeiginiai akmenys), išskirtiniai savo forma, padėtimi arba iškaltais ženklais akmenys, apie kuriuos yra išlikusių pasakojimų, siejančių juos su mitinėmis būtybėmis.

(gr. Mithras), indoiranėnų šviesos dievas, minimas jau XIV a. pr. Kr. indų vedose, ypač garbintas Achaimenidų Persijoje.

(Thomas Müntzer; apie 1490-1525), vokiečių dvasininkas reformatas, vienas Vokietijos valstiečių karo (1524-1526) vadų.

(Miuncheno sąmokslas, Miuncheno suokalbis), 1938 m. rugsėjo 28-30 d. Miunchene vykusi konferencija, kurioje buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Jis numatė, kad Čekoslovakija turi perduoti Vokietijai Sudetus ir kitus pasienio rajonus.

(pranc. mobilisation iš lot. mobilis – judamas):
1. atsargos karo prievolininkų šaukimas į karo tarnybą, kai valstybei gresia pavojus;
2. visuma veiksmų, susijusių su taikos meto ginkluotųjų pajėgų pertvarkymu į kovinę padėtį, ir ūkio pertvarkymas karo sąlygomis;
3. jėgų telkimas kokiam nors uždaviniui atlikti.

(nacija), žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.

(Didieji Mogolai), musulmonų mongolų turkų palikuonių iš Centr. Azijos valdovų dinastija Indijoje (1526-1857).

Indijos subkontinento valstybė, gyvavusi XVI a. XIX a. vid. Imperijos pagrindinė dalis buvo Šiaurės Indijoje, Indo-Gango lygumoje aplink Delio, Agros ir Lahoro miestus. Imperiją valdė Didžiųjų Mogolų dinastija.

Vengrijos ir Osmanų imperijos kariuomenių mūšis, įvykęs 1526 m. rugpjūčio 29 d. prie Mohačo (170 km į pietus nuo Budapešto).

žr. Harapa ir Mohendžo Daras.

susistemintų teiginių apie tikrovę visuma.

(tikr. Skriabin; 1890-1986),  SSRS politikas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939 m. pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vid. Europoje.

per Suomijos ir Sovietų Sąjungos (Žiemos) karą (1939-1940) suomių prieš SSRS tankus naudoti buteliai su degiuoju skysčiu. Pavadinimas siejamas su SSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo pavarde.

SSRS ir hitlerinės Vokietijos nepuolimo sutartis, pasirašyta 1939 m. rugpjūčio 23 d. Prie sutarties buvęs slaptas protokolas nustatė abiejų valstybių įtakos sferas Europoje.

(gr. monos – vienas + archos – valdovas), valstybės vadovas, valdžią įgyjantis sosto paveldėjimo tvarka arba specialiais rinkimais iki gyvos galvos.

(gr. monarchia – vienvaldystė), valstybės valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui. 

Azijos tautų grupė.

Rytų Europos, Vidurio ir Vakarų Azijos nukariavime XIII a. dalyvavę mongolai. Per mongolų užkariavimus susikūrė Aukso ordos valstybė, kurioje iš tiurkų ir mongolų susidarė totorių tautybė.

XIII a. pr. Čingischano sukurta valstybė Azijoje ir Rytų Europoje.

(gr. monos – vienas + physis – prigimtis), krikščionybės srovė, pripažįstanti, kad Jėzus Kristus egzistuoja tik kaip Dievas, nes susijungiant 2 Jėzaus Kristaus prigimtims – dieviškajai ir žmogiškajai, žmogiškoji išnyksta dieviškojoje.

tikėjimas vienu dievu, viendievystė. Pirmoji monoteistinė religija – judaizmas.

XIX a. pr. suformuluoti JAV užsienio politikos principai.

(de Montesquieu Charles Louis ; 1689-1755), prancūzų Švietimo epochos istorikas, filosofas, rašytojas, teisininkas. Vienas svarbiausių švietėjų.

(isp. Montezuma; 1468-1520), actekų valdovas (1503-1520), religinis ir politinis reformatorius.

(Thomas More; 1478-1535), Anglijos politikas, teisininkas, humanistas, rašytojas. Valstybės kancleris (1529-1532). Žymiausias darbas „Utopija“ (1516), jame vaizdavo idealią lygiateisių, dirbančių piliečių visuomenę be privačios nuosavybės, o dorovė ir moralė paremta religingumu.

(lot. moratorius – sulaikantis, delsiantis), valstybės nustatomas prievolių vykdymo terminų atidėjimas. Tai daroma dėl tam tikrų susidariusių aplinkybių: stichinių nelaimių, karo, sunkios ekonominės padėties.

(1868-1941), ekonomistas, vienas Lietuvos socialdemokratų partijos programos (1895) autorių.

smėlingos, molingos, žvyringos ir riedulingos uolienos, susidariusios ledyno dugne ir pakraštyje.

(Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia), XIX a. I pusėje JAV atsiradęs religinis judėjimas.

(m. 1262), Lietuvos karalienė. Antroji Mindaugo žmona.

(apie 1370-1453), LDK bažnyčios ir valstybės veikėjas, pirmasis Žemaičių vyskupas.

sen. žydų genčių politinis vadas, Jahvės pranašas, Penkiaknygės autorius. Gyveno XIII a. pr. Kr. Jahvės įsakymu išvedė žydus iš Egipto nelaisvės, ant Sinajaus kalno gavo iš Jahvės 10 Dievo įsakymų, visų žydų vardu sudarė su Jahve sutartį ir vedė juos į Pažado žemę. Judaizme, krikščionybėje ir islame vienas didžiausių pranašų.