Žodynas

muziejus, įsteigtas 1855 m. Vilniaus universitete E. ir K. Tiškevičų, A. Kirkoro, T. Narbuto, L. Sirokomlės-Kondratavičiaus iniciatyva.

1. LDK – didžiojo kunigaikščio žemės valda, duodama valdyti didikams ir bajorams – seniūnams;
2. Rusijos imperijoje – valstybinių valstiečių administracinis ir savivaldos vienetas, sudarytas iš keleto dešimčių kaimų;
3. valsčiaus dalis, sudaryta iš keleto kaimų, 1919-1944 m. Lietuvos Respublikoje.

(pranc. seigneur iš lot. senior – vyresnysis):
1. vidurinių amžių Vakarų Europoje – stambus žemvaldys, turėjęs savo valdžioje tenykščius gyventojus;
2. grupės vasalų valdovas (kitaip – siuzerenas).

M. Alseikaitės-Gimbutienės terminas, apibrėžiantis Vidurio Europos neolito (6500-3500 m. pr. Kr.) visuomenę iki pasirodant indoeuropiečiams.

ledynų tirpsmo srautų tekėjimo vieta.

stačiatikybės atšaka, nepripažįstanti 1653-1666 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono reformos (sentikiai laikėsi senų apeigų).

(Būtųjų laikų pasakojimas), seniausias išlikęs rusų metraščių sąvadas. Tyrinėtojų nuomone, sudarytas 1110-1112 m. veikiausiai Kijevo Pečorų lauros vienuolio Nestoro iš neišlikusių XI a. rusų metraščių ir kt. šaltinių.

(lot. separatio – atskyrimas), taika, kurią be sąjungininkų žinios arba sutikimo sudaro valstybė, priklausanti kariaujančiai koalicijai. 

siekimas atsiskirti, veikti savarankiškai. Dažniausiai – tautinės, religinės, kultūrinės gyventojų mažumos siekimas atsiskirti nuo didesnės valstybės, gauti savivaldą.

1756-1763 m. vykęs Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir Portugalijos karas su Austrija, Prancūzija, Švedija, Rusija, Ispanija. Kare abiejose pusėse dalyvavo ir Vokietijos valstybėlės.

septyni sen. graikų vyrai, nusipelnę šios garbės dėl savo praktinės mokslinės, politinės veiklos. Jais laikomi Talis Miletietis, Bijantas Priėnietis, Solonas, Pitakas, Periandras, Epimenidas, Cheilonas.

senovės pasaulio architektūros ar dailės kūriniai, savo dydžiu ar ypatinga pastatymo technika stebinę to meto žmones. Jiems paprastai priskiriama: Egipto piramidės, Aleksandrijos švyturys, kabantys Semiramidės sodai Babilone, Artemidės šventykla Efese, Halikarnaso mauzoliejus, Dzeuso statula Olimpijoje, Rodo salos kolosas.

Palatino, Kapitolijaus, Aventino, Celijaus, Eskvilino kalnai ir Viminalio bei Kvirinalio kalvos, sudariusios antikinės Romos gyvenamąją teritoriją. Jau antikos laikais šie kalnai buvo išlyginti, o slėniai užsipylė.

pasak romėniškosios tradicijos, 753-510 pr. Kr. Romą valdę 7 karaliai: Romulas, Numa Pompilijus, Tūlas Hostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas (Senasis), Servijus Tulijus, Tarkvinijus Superbas (Išdidusis). Pats karalių valdžios egzistavimo faktas istoriškai patikimas, bet karalių skaičius, valdymo detalės sunkiai istoriškai įrodoma.

(1849-1908), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaustuvininkas, leidėjas, publicistas. 1878-1904 m. laikraščio „Lietuviška ceitunga“ redaktorius, iki 1894 m. leidėjas. Leido lietuviškus kalendorius, vertė protestantų knygas. Dalyvavo lietuvių literatūros draugijos Tilžėje veikloje. Rėmė žurnalo „Aušra“ leidimą.

teisė naudotis svetimu daiktu ar objektas, su kuriuo ta teisė susijusi. LDK, Rusijos imperijoje – laisvųjų valstiečių teisė naudotis dvarininkų miškais, vandenimis. Servitutai panaikinti XX a. I pusėje, žemės reformų metu.

(arabai jį vadina Birželio karu), Egipto, Jordanijos ir Sirijos karas su Izraeliu 1967 m. birželio 5-10 d. Vienas arabų-Izraelio karų.

sen. egiptiečių audros, dykumų, karo, blogio dievas.

(pranc. chevalier – riteris, kavalierius), dvarininko titulas feodalinėje Prancūzijoje.

(1928-2014), Gruzijos valstybės vadovas, 1995-2004 m. – prezidentas.

Romos imperatorių dinastija (193-235 m.).

1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevre (netoli Paryžiaus) pasirašyta Antantės valstybių taikos sutartis su karą pralaimėjusia Turkija.

(1884-1963), filosofas.

pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti antspaudus. Padeda nustatyti istorinių dokumentų autentiškumą, datą, nagrinėja valstybinių institutų atsiradimą ir raidą.

(Shi Huangdi, Shih Huang-ti; 259-210 pr. Kr.), pirmasis Kinijos imperatorius (221-210 pr. Kr.). Cinų dinastijos (221-206 pr. Kr.) pradininkas.

XVI a. pab.-XVIII a. pab. didžiausia LDK valstybinė žemės valda. Jai priklausė dab. Joniškio rajonas, didžioji Šiaulių rajono dalis, Pakruojo ir Radviliškio rajonų vakarinės dalys. Įsteigta 1589 m.

(Saulės žemė), istorinė baltų žemė Dubysos aukštupio baseine. Vardas Saulė (neaišku, ar tai gyvenvietė, ar teritorija) pirmą kartą minimas aprašant 1236 m. Saulės mūšį. Žemė pirmą kartą minima 1254 m., o paskutinį – 1358 m. XIV a. II pusėje dėl Livonijos puolimų virto dykra. XV a. vėl apsigyveno lietuviai.

Rusijos ir Švedijos karas 1700-1721 m. dėl Baltijos ir jos pakraščių.

Rusijos imperijos administracinis vienetas XIX a.-XX a. pr., apėmęs Gardino, Kauno, Minsko, Mogiliovo, Vilniaus ir Vitebsko gubernijas, t.y. buvusias LDK žemes. Gardino, Kauno, Vilniaus gubernijos 1850 m. dar buvo sujungtos į Vilniaus generalgubernatoriją.

po pergalingų karų prieš Daniją (1864) ir Austriją (1866) Prūsijos 1867 m. sukurta šiaurinių Vokietijos kunigaikštysčių sąjunga.

(Vladislovas Čičinskas; tarp 1614 ir 1621-1673), LDK valstybės veikėjas, dvarininkas. 1660-1666 m. Upytės apskrities paseniūnis, nuo 1673 m. apskrities žemės teismo teisėjas. 1652 m. ATR Seime Varšuvoje, pasinaudojęs „liberum veto“ teise, pirmasis iš LDK atstovų (ir antrasis visos valstybės seimų praktikoje) nutraukė seimą.

LDK valstiečių mokestis valstybei sidabriniais pinigais. Dažniausiai šios lėšos naudotos karo reikalams. Manoma, kad įvesta apie XIV a. vidurį, valdant Algirdui.

(1798-1868), unitų bažnyčios veikėjas, dvasininkas. Pagrindinis unitų prijungimo prie pravoslavų bažnyčios organizatorius. Nuo 1840 m. Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupas, nuo 1852 m. metropolitas.

(1826-1863), karininkas, 1863-1864 m. sukilimo vienas vadų.

(arab. ši'at – partija, grupuotė), vienos iš dviejų pagrindinių islamo krypčių nariai.

(„mokiniai“), Indijos religijos reformatoriaus Nanako (1469-1539) ir jo 9 įpėdinių – guru (religijos mokytojų) sekėjai.

(1885-1962), Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas. Teisininkas. 1918-1920 m. Lietuvos Tarybos narys, kurį laiką jos pirmininkas. Organizavo Lietuvos Respublikos kariuomenę. Dalyvavo 1926 m. valstybės perversme. 1926-1928 m. ir 1934-1938 m. buvo teisingumo ministras. 1941-1961 m. praleido tremtyje.

karavanų kelių, jungusių Kiniją, Centr. Aziją ir Levantą (dab. Sirijos, Libano, Izraelio, Jordanijos teritorijos), pavadinimas iki XVI a.

miestelis Raseinių rajone, 8 km į pietus nuo Tytuvėnų. 1987 m. turėjo 867 gyventojus. Nuo XV a. pr. minimas kaip kaimas, o 1517 m. jau vadinamas miesteliu. XVIII a. pabaigoje čia pradėti rengti dideli atlaidai ir Šiluva tapo viena iš svarbiausių katalikų maldininkų rinkimosi vietų Lietuvoje.

XIX a. pab.-XX a. pr. meno srovė. Iškėlė simbolio reikšmę, manė, kad simbolis sieja kasdienę patirtį su aukštesniąja būtimi.