Žodynas

1392 m. Astravo dvare, netoli Lydos (dab. Baltarusija), sudaryta sutartis tarp Jogailos ir Vytauto, kuria buvo baigtos tarpusavio kovos.

(gr. astrolabion iš astron – žvaigždė + labē – griebimas), kampomatis dangaus šviesulių aukščiui nustatyti.

(gr. astrologia iš astron – žvaigždė + logos – mokslas), su astronomija glaudžiai susijęs mokymas apie žvaigždžių ir planetų išsidėstymo bei įvykių žmogaus ir visuomenės gyvenime ryšius, jais pagrįstas pranašystes.

(gr. astros – žvaigždė + nomos – dėsnis), mokslas, tiriantis kosminių kūnų, jų sistemų, visatos materijos fizinį būvį ir cheminę sandarą, padėtį ir judėjimą erdvėje, susidarymą ir raidą.

trečiasis senojo akmens amžiaus laikotarpis, datuojamas 430.000-400.000-150.000-100.000 m. pr. Kr. Pavadinimas kilęs nuo Ašelio (Saint-Acheul) vietovės netoli Amjeno Prancūzijoje.

Vokietija ir Italija, 1936 m. spalio 25 d. pasirašę susitarimą, pavadintą „Berlyno-Romos ašis“, kuriame susitarė dėl pagalbos teikimo Ispanijos maištininkams, vadovaujamiems gen. F. Franko. Be to, pasidalino Europą įtakos sferomis: Vokietijai atiteko Rytų Europa į šiaurę nuo Dunojaus, Italijai – Europos dalis į pietus nuo Dunojaus (Balkanai). Vėliau prisijungė Japonija.

(268-232 pr. Kr.), vienas žymiausių Maurijų dinastijos sen. Indijos valdovų.

(gr. Sardanalpalas, VII a. pr. Kr.), paskutinis žymus Asirijos Sargonidų dinastijos karalius (669-627 m. pr. Kr.).

(IX a. pr. Kr.), Asirijos karalius 884-854 m. pr. Kr.

(apie 1502-1533), tryliktasis ir paskutinysis Inkų imperijos valdovas, valdęs nuo 1525 m.

1. ginkluoto būrio vadas;
2. aukščiausias kazokų kariuomenės vadas; kazokų administracinio teritorinio vieneto viršininkas; kazokų kariuomenės padalinio vadas.

(pranc. attache – pritvirtintas), diplomatinės atstovybės kurios nors srities specialistas (karo atašė, prekybos atašė, kultūros atašė). Žemiausias diplomatinis rangas.

(tikr. Mustafa Kemalis; turk. Ataturk – turkų tėvas; dar vadinamas Mustafa Kemal Paša; 1881-1938), Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas (1923-1938).

Lietuvių katalikų moksleivių ateitininkų sąjunga. Lietuvos katalikų bažnyčios ir Krikščionių demokratų partijos globojama Lietuvos jaunimo sąjunga,veikusi 1911-1940 m.

dievo egzistavimo nepripažinimas, neigimas, religijos kritika.

(gr. Athēna), graikų mitologijoje – išminties, strategijos ir karo deivė.

200 graikų miestų sąjunga 478 m. pr. Kr., įkurta po Salamino mūšio, siekiant išlaisvinti M. Azijos graikų miestus nuo persų ir sukurti efektyvią gynybą nuo jų puldinėjimų.

(lot. Attila), klajoklių hunų karo vadas 434-453.

(gr. Atlas), titano sūnus, Prometėjo ir Epimetėjo brolis. Už bausmę, kad kovojo prieš dievus, turėjo laikyti dangaus skliautą.

(gr. Atlantis), sala, aprašyta Platono dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“, remiantis Solonu. Pasak padavimo, ten gyvenusi atlantų tauta pasiekė aukščiausią civilizacijos lygį. Tačiau visuomenei išsigimus, sala buvo paskandinta.

trečiasis holoceno klimato periodas (6000-3000 pr. Kr.).

1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir D. Britanijos susitarimas, kuriame buvo išdėstyti karo su „ašies“ valstybėmis tikslai ir suformuluoti pokario valstybių tarpusavio santykių principai. Šis dokumentas atspindėjo II pasaulinio karo pradžioje užgrobtų valstybių siekius susigrąžinti nepriklausomybę. Vėliau prie jo prisijungė ir kitos valstybės, tarp jų ir SSRS.

tokie agrariniai santykiai, kai valstiečiai už sklypus, nuomojamus iš žemvaldžio, už jo gautas paskolas, miško medžiagą ar sėklą savo inventoriumi įdirbdavo to žemvaldžio žemę.

žr. Abiejų Tautų Respublika.

(išvestinė kompetencija), valdžios institucijų visumos turinys, kurį sudaro aiškiai ir tiksliai nurodytos teisės ir pareigos, vieno valdžios organo ar pareigūno pavedamos atlikti kitam valdžios organui ar pareigūnui.

(lot. atrium):
1. pusiau dengtas vidinis kiemas – svarbiausioji reprezentacinė sen. romėnų gyvenamojo namo dalis, kur telkėsi šeimynos gyvenimas (etruskų ir italikų laikais toje vietoje buvo židinys ir aukuras);
2. ankstyvosios krikščionybės ir Italijos viduramžių architektūroje priešais bazilikos fasadą įrengtas kiemas, iš visų pusių apjuostas kolonų portikais.

viešas kreipimasis į gyventojus, dažniausiai raštu.

(ekskomunika, anatema), bažnytinės bausmės forma, kai bažnytinės bendruomenės narys laikinai iš jos pašalinamas ir netenka kai kurių teisių, privilegijų, dvasinių gėrybių.

apibendrinantis sovietinės SSRS visuomenės liberalių permainų, vykusių po J. Stalino mirties daugiausia kultūros sferoje, apibūdinimas.

(tekstuose – „atvirų durų“ politika), atskirų valstybių įtakos zonų ir nuomojamų teritorijų panaikinimas Kinijoje. 1922 m. JAV, D. Britanija, Kinija, Prancūzija, Japonija, Olandija ir Portugalija pasirašė sutartį dėl politikos principų Kinijos atžvilgiu. Kinija tapo atvira visoms valstybėms.

Rusijos imperijoje – 1797-1867 m. aukštesnieji karo teismai. Juose teisė 1863-1864 m. sukilimo dalyvius.

vokiečių žemių imperatoriaus Karolio V ir į protestantizmą perėjusių kunigaikščių sutartis, pasirašyta 1555 m. reichstago nutarimu Augsburge. Žemių valdovams buvo suteikta teisė laisvai rinktis tikėjimą, o jų pavaldiniams galiojo nuostata „Ubi unus dominus, ibi sit religio“. XVII a. pr. šis principas transformavosi į principą „Cuius regio, eius (et) religio“ (kieno valdžia, to (ir) religija).

(lot. augures), sen. romėnų žyniai, pagal paukščių skrydį ar gamtos reiškinius (griaustinį, žaibą) pranašavę ateitį. Šios apeigos vadintos auspicijomis ir buvo rengiamos prieš naujų magistratų rinkimus, ruošiantis karui, prieš statant šventyklas.

(1893-1941), lietuvių filologas, kultūros istorikas.

(lot. Gaius Octavius Augustus; 63-14 pr. Kr.), pirmasis Romos imperatorius (27-14 pr. Kr.).

(Frydrichas Augustas I; 1670-1733), Saksonijos kurfiurstas (nuo 1694) Frydrichas Augustas I, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697-1704 ir nuo 1709).

(Frydrichas Augustas II; 1696-1763), Saksonijos kurfiurstas (1733) Frydrichas Augustas II, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1733), Augusto II sūnus.

elgetaujančių katalikų vienuolių ordinas. Įkurtas 1243 m. LDK atsirado XV a. pradžioje (Breste, Gardine, vėliau Seredžiuje, Vilniuje, Kaune). XIX a. pabaigoje išnyko.

(354-430), krikščionių teologas, filosofas ir Bažnyčios mokslo skleidėjas.

lietuvių pilis Žemaitijoje, Batakių ar Skaudvilės apylinkėse. Minima Dusburgo kronikoje ir kituose XIII-XIV a. šaltiniuose.