Žodynas

Raudonosios armijos ir Mongolijos Liaudies Respublikos kariuomenės mūšiai su Japonijos kariuomene prie Chalchin Golo upės 1939 m. gegužės-rugsėjo mėn. Raudonoji armija, turėdama akivaizdų jėgų pranašumą, sutriuškino į Mongoliją įsiveržusią Japonijos VI armiją.

Kinijos valdovų dinastija (206 pr. Kr.-200 po Kr.).

(tiurk. chan – valdovas), mongolų ir tiurkų klajoklių gentyse vyriausiojo genties vado titulas.

chano valdoma teritorija.

(gr. chaos):
1. senovės graikų įsivaizduojama beribė erdvė ar praraja, iš kurios atsiradusi Žemė (Gaja), Meilė (Erotas) ir Naktis (Niūkta), o iš jų visa kita;
2. senovės graikų ir romėnų filosofijoje – pirmykštė medžiaga, elementų maišatis;
3. didžiulė netvarka, sumaištis, suirutė.

daugelio slavų valstybių valdovo titulas. Maskvos caru 1547 m. pasiskelbė Ivanas Rūstusis. Nuo 1724 m. Rusijos valdovai šalia caro naudojo imperatoriaus titulą.

[sk. šarže dafer] (pranc. – reikalų patikėtinis), ketvirtas pagal rangą diplomato titulas, reiškiantis laikinąjį valstybės reikalų patikėtinį, kuriam pavedama pavaduoti išvykusį ar dėl kitų priežasčių nesantį aukštesnio rango atstovą – ambasadorių ar įgaliotąjį ministrą. Terminas paprastai vartojamas prancūzų kalba, neverčiamas.

(gr. charisma – malonė, dovana), išskirtinė asmens ar asmenų grupės savybė, kuria gali būti grindžiama jų teisė valdyti kitus žmones, valstybę.

(gr. chartes – popierius, raštas), politinis dokumentas, kuriame skelbiami pagrindiniai kurios nors politinės grupuotės ar organizacijos principai. Pvz., Jungtinių Tautų Organizacijos Chartija, Lietuvos Piliečių Chartija ir kt.

chasidizmo, religinės judaizmo pakraipos, išpažinėjai.

amatininkų sąjunga viduramžių miestuose, jungianti tos pačios specialybės amatininkus. Cechų taisyklės nustatydavo, kokios kokybės turi būti amatininkų dirbiniai, kokia jų kaina, koks turi būti pameistrių ir mokinių skaičius, darbo dienos trukmė.

(egipt. Khafre, Khafra; apie XXVI a. pr. Kr. pab.), ketvirtasis IV Egipto dinastijos faraonas, Cheopso sūnus, antrosios pagal dydį piramidės statytojas.

(lot. caelibus), Romos katalikų dvasininkams privaloma viengungystė.

vietovė prie Uherkos upės, Lenkijoje. Čia rasti seniausieji Rytų Pabaltijyje žmogaus veiklos pėdsakai – šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis. Jie datuojami maždaug XVIII tūkstm. pr. Kr.

(lot. centralis – vidurinis), ko nors kaupimas, koncentravimas vienoje vietoje, vadovavimo ar valdymo sutelkimas viename centre.

centrinei valdžiai pajungtos visos šalies sritys. Pvz., Prancūzijoje iš pradžių karalius pajungė savo valdžion vasalus, o XIII a. atkariavo iš Anglijos karaliaus Normandiją. Atskiras sritis valdė paskirti pareigūnai. Suvienijus šalį, visi gyventojai tapo karaliaus valdiniais.

(lot. centrum – vidurys), parlamento frakcija, užimanti poziciją tarp dešiniųjų ir kairiųjų.

(CŽV; angl. Central Intelligence Agency – CIA), 1947 m. įkurtas JAV civilinės ir karinės slaptosios tarnybos koordinacinis centras, pavaldus prezidentui.

(angl. Organization of Central American States – OCAS; isp. Organization de Estados Centroamericanos – ODECA), organizacija, sukurta 1951 m. siekiant plėtoti regiono valstybių bendradarbiavimą.

I-V a. baltų kultūra, paplitusi nuo Nevėžio ir Dubysos vidurupio iki santakos su Nemunu, toliau Nemunu į vakarus iki Karšuvos žemumos.

Pirmojo pasaulinio karo metais prieš Antantę kariavusios Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija (1914), prie jų prisidėjusi Bulgarija (1915).

politinės partijos, esančios tarp dešiniųjų ir kairiųjų, nariai.

(lot. census – įkainojimas, surašymas):
1. būtina sąlyga (amžius, mokslas, sėslumas, turtas ir kt.) naudotis kokiomis nors teisėmis;
2. piliečio charakteristika pagal amžių, išsilavinimą, turtą;
3. sen. Romoje kas 5 metai (nuo V a. pr. Kr.) atliekamas gyventojų turto įvertinimas ir mokesčių nustatymas. Jį atlikdavo specialus pareigūnas cenzorius.

(lot. censor iš censeo – vertinu, skaičiuoju):
1. sen. Romoje – vienas iš 2 pareigūnų, kurie atlikdavo cenzą, sekė piliečių elgesį ir polit. ištikimybę;
2. cenzūros darbuotojas.

meno kūrinių, publicistikos, viešų renginių kontrolė siekiant neleisti platinti tam tikrų, dažniausiai valstybinei ideologijai priešiškų, idėjų ar žinių.

(egipt. Hufu, Khufu, Khufvei; apie XXVII a. pr. Kr. pr.), antrasis IV Egipto dinastijos faraonas, didžiosios Al Gizos piramidės statytojas, faraono Snofraus ir karalienės Heteferės sūnus.

religinis stačiatikių pastatas, maldos namai.

Atėnų, Tėbų ir kitų graikų polių kariuomenės mūšis 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos miesto Beotijoje su Pilypo II (Aleksandro Didžiojo tėvo) vadovaujama Makedonijos kariuomen. Graikų poliai pralaimėjo ir pripažino Makedonijos hegemoniją.

(lot.) – „Vis dėlto manau, kad Kartaginą reikia sunaikinti“. Graikų rašytojo Plutarcho teigimu, šia sentencija visas savo kalbas Senate pabaigdavo Katonas Vyresnysis, taip atkreipdamas senatorių dėmesį į Kartaginos problemą.

(Klara Zetkin; 1857-1933), viena Vokietijos komunistų partijos įkūrėjų.

(pagal Romos karvedžio ir politiko Gajaus Julijaus Cezario vardą), imperatoriaus titulas sen. Romoje.

(lot. Gaius Iulius Caesar; 100-44 pr. Kr.), Romos karvedys, politikas, rašytojas, Romos diktatorius 48-44 m. pr. Kr.

(lot. Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.), Romos respublikos politikas, žymiausias romėnų oratorius, retorikas, filosofas, romėnų prozos pradininkas.

(Ch'in, Qin; 221-206 pr. Kr.), pirmoji Kinijos imperatorių dinastija, iš kurios kilo ir pats Kinijos pavadinimas.

(it. 1500-ieji, arba XVI a.) terminu menotyrinėje literatūroje vadinamas XVI a., kaip brandžiojo ir vėlyvojo Renesanso laikotarpis italų mene.

(lot. circus – ratas), sen. romėnų statinys, skirtas dviračių vežimų lenktynėms, gladiatorių kovoms, karo vadų triumfo eitynėms ir kt. pramogoms. 

(it. cittadella):
1. nedidelė tvirtovė šalia viduramžių miesto; joje buvo kareivinės, ligoninė, kalėjimas. Supo atviras plotas – esplanada. XIX a. prarado gynybinę reikšmę;
2. labiausiai įtvirtinta, uždariausia tvirtovės dalis, pritaikyta savarankiškai gynybai. Citadelėse laikytos neliečiamos ginklų, maisto atsargos.

(lot. civilis – pilietinis), valstybės administracijos dalis (neskaitant valstybės ginkluotųjų pajėgų ir policijos), vykdanti politikų sprendimus, kurie liečia civilių (ne kariškių) valstybės piliečių reikalus.

(angl. civilisation, pranc. civilisation, iš lot. civilis – pilietinis), aukštos kultūros žmonių visuomenė, turinti šiuos esminius požymius: valstybę, miestus, raštą, monumentaliąją architektūrą, mokslą.

XVI a.-1920 m. egzistavusi valstybė Vid. Azijoje, Amudarjos žemupyje.