Žodynas

(egipt. Hufu, Khufu, Khufvei; apie XXVII a. pr. Kr. pr.), antrasis IV Egipto dinastijos faraonas, didžiosios Al Gizos piramidės statytojas, faraono Snofraus ir karalienės Heteferės sūnus.

Atėnų, Tėbų ir kitų graikų polių kariuomenės mūšis 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos miesto Beotijoje su Pilypo II (Aleksandro Didžiojo tėvo) vadovaujama Makedonijos kariuomen. Graikų poliai pralaimėjo ir pripažino Makedonijos hegemoniją.

(1788-1879), vienas 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadų.

(Chlodivig I; 465 ar 466-511), frankų valstybės įkūrėjas, kilęs iš Merovingų dinastijos.

(apie 1595-1657), Ukrainos kazokų vadas, rėmęs Rusiją ir Švediją XVII a. karuose su ATR. Inicijavo kairiakrantės Ukrainos prijungimą prie Rusijos.

XV-XVII a. LDK didikų giminė, grafai (nuo 1555).

(apie 1525-1579), Žemaitijos, Kauno seniūnas, Lietuvos didysis maršalka (1566-1579), Vilniaus kaštelionas (1574-1579). Seime, sudariusiame 1569 m. Liublino uniją, vadovavo LDK delegacijai, gynė LDK valstybingumą ir teisinę lygybę su Lenkija, reikalavo grąžinti atiduotas Lenkijai Podolę ir Volynę.

(1560-1621), Žemaitijos seniūnas (1599-1616), LDK didysis etmonas (nuo 1605), Vilniaus vaivada (nuo 1616). Pasižymėjo XVII a. pr. LDK kare su Švedija, 1605 m. laimėdamas Salaspilio mūšį .

(Ruhollah Khomeini, Ruhallah Khomeyni; tikr. Ruhola Musavis (Musaivi); apie 1900-1989), Irano religinis ir politinis vadovas (1979-1989).

(1729-1812), LDK pakancleris, 1793 m. kancleris. Jo ir Ignoto Masalskio siūlymu įkurta Edukacinė komisija. Kaip šios komisijos narys padėjo perorganizuoti Vilniaus akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą.

Kryžiuočių ordino ir prūsų sukilėlių (pamedėnų, varmių ir notangų) sutartis. Sudaryta 1240 m. tarpininkaujant popiežiaus Inocento IV legatui Jokūbui. Prūsų gentys įsipareigojo pasikrikštyti ir pripažinti kryžiuočių valdžią.

(gr. chronos – laikas + logos – mokslas):
1. pagalbinė istorijos mokslo disciplina, pagal rašytinių ir archeologinių šaltinių tyrimo ir palyginimo duomenis nustatanti tikslias įvykių ar materialinės kultūros (pastatų, įvairių dirbinių) datas;
2. įvykių seka jų laiko tvarka.

(1894-1971), SSKP CK pirmasis sekretorius, SSRS vadovas (1953-1964).

žr. Raudonieji sargybiniai.

XVI a.-1920 m. egzistavusi valstybė Vid. Azijoje, Amudarjos žemupyje.

(lot. Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.), Romos respublikos politikas, žymiausias romėnų oratorius, retorikas, filosofas, romėnų prozos pradininkas.

(Ch'in, Qin; 221-206 pr. Kr.), pirmoji Kinijos imperatorių dinastija, iš kurios kilo ir pats Kinijos pavadinimas.

(it. 1500-ieji, arba XVI a.) terminu menotyrinėje literatūroje vadinamas XVI a., kaip brandžiojo ir vėlyvojo Renesanso laikotarpis italų mene.

(lot. circus – ratas), sen. romėnų statinys, skirtas dviračių vežimų lenktynėms, gladiatorių kovoms, karo vadų triumfo eitynėms ir kt. pramogoms. 

(it. cittadella):
1. nedidelė tvirtovė šalia viduramžių miesto; joje buvo kareivinės, ligoninė, kalėjimas. Supo atviras plotas – esplanada. XIX a. prarado gynybinę reikšmę;
2. labiausiai įtvirtinta, uždariausia tvirtovės dalis, pritaikyta savarankiškai gynybai. Citadelėse laikytos neliečiamos ginklų, maisto atsargos.

(lot. civilis – pilietinis), valstybės administracijos dalis (neskaitant valstybės ginkluotųjų pajėgų ir policijos), vykdanti politikų sprendimus, kurie liečia civilių (ne kariškių) valstybės piliečių reikalus.

(angl. civilisation, pranc. civilisation, iš lot. civilis – pilietinis), aukštos kultūros žmonių visuomenė, turinti šiuos esminius požymius: valstybę, miestus, raštą, monumentaliąją architektūrą, mokslą.

[sk. kū dėta] (pranc.), valstybinis perversmas. Šis terminas labai dažnai tekstuose neverčiamas ir vartojamas prancūzų kalba.

(Huldrych Zwingli; 1484-1531), Ciūricho (Šveicarija) protestantų vadovas. Nepriklausomai nuo Liuterio, priėjo panašių išvadų studijuodamas Šventąjį Raštą iš mokslininko humanisto pozicijų.

(1909-1947), lietuvių rašytojas. 1940 m. „Liaudies seimo“ narys, delegacijos, vykusios prašyti priimti Lietuvą į SSRS, narys.

žr. Centrinė žvalgybos valdyba.