Žodynas

karų dėl nepriklausomybės Lot. Amerikoje metu (1810-1826) susikūrusi federacinė respublika (1819-1830). Apėmė N. Grenadą (dab. Kolumbija ir Panama), Venesuelą ir Kitą (dab. Ekvadoras).

(angl. The Great Charter, lot. Magna Charta Libertatum), 1215 m. Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas raštas, kuriuo jis apribojo savo valdžią sukilusios bajorijos ir dvasininkijos naudai.

istorinė Lenkijos sritis. Senovėje joje gyvenusi slavų gentis polianai, kurią plačiai aprašo Nestoro „Senųjų laikų pasakojimas“ (IX a.). Piastų dinastijos karaliai pradėjo vienyti lenkų žemes. XV-XVI a. apėmė tuometines Poznanės, Kališo, Seradzo, Lenčicos, Kujavijos Bresto, Invroclavo vaivadijas ir Dobrynės žemę. Per 1772 ir 1773 metų ATR padalijimus prijungta prie Prūsijos.

etninės Lietuvos teritorija, buvusi LDK, vėliau – Rusijos imperijos sudėtyje. Pavadinta kaip priešprieša Mažajai Lietuvai – vakarų lietuvių ir dalies prūsų žemėms, priklausiusioms Prūsijos kunigaikštystei.

Mao Dzedongo vadovaujama ideologinė ir politinė kampanija Kinijoje (1966-1976), kuria Mao Dzedongas siekė sustiprinti savo susilpnėjusią padėtį po nesėkmingo „Didžiojo šuolio“ (1958-1962) ir pašalinti iš valdžios susidariusią opoziciją.

(gr. schisma – skilimas), 1378-1417 m. laikotarpis katalikų bažnyčios istorijoje, kuomet vienu metu valdė du ar trys popiežiai.

XIII a.-XV a. pradžioje Lietuvos karalystės ir LDK centrinės valdžios organas.

LDK bajorų kilmės turtingiausių ir politiškai įtakingiausių žemvaldžių grupė (ponai), sudariusi viršutinį feodalų luomo sluoksnį. Nuo XIV a. ir XV a. I pusės jais vadinti ir vasalinių kunigaikščių palikuonys.

katalikų bažnyčios administracinė sritis, vyskupija.

(angl. diggers – kasėjai), XVII a. 5-6 deš. Anglijos revoliucijos metu susiformavusio kaimo ir miesto varguomenės judėjimo nariai. Reikalavo panaikinti lordų žemėvaldą, neatlyginamai išdalyti žemę beturčiams žemdirbiams, panaikinti luomines privilegijas.

(lenk. dygnitarz iš lot. dignitas – orumas), LDK ir Lenkijos karalystėje – pareigūnas, atliekantis nesenatoriškas centrinių urėdų pareigas: etmonas, rūmų iždininkas, didysis Lenkijos sekretorius, LDK raštininkas, dvasinis ir pasaulietinis referendorius, didysis ir rūmų vėliavininkas, prievaizdas, stalininkasi, pastalininkas, pjaustytojas, taurininkas, kardininkas, arklininkas, medžioklis.

(lot. dictator), susidarius ypatingai padėčiai ar karo atvejais Senato nutarimu 6 mėnesių laikotarpiui konsulų skiriamas Romos pareigūnas.

(lot. dicto – įsakinėju), valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. Diktatūra gali reikštis įvairiomis formomis nuo absoliutinės monarchijos iki vienpartinio valdymo, bet pagal represyvumo laipsnį galima skirti du pagrindinius diktatūros tipus: autoritarizmą ir totalitarizmą.

(gr. dilemma), problema, alternatyva, padėtis, reikalaujanti rinktis vieną iš dviejų galimybių.

(Georgij Dimitrov; 1882-1949), Bulgarijos komunistas, Komunistų internacionalo Vykdomojo komiteto generalinis sekretorius (1935-1943). 1933 m. Vokietijoje apkaltintas Reichstago padegimu ir suimtas. Prasidėjus protestams prieš suimtųjų teismą, buvo išteisintas. 1934-1945 m. gyveno SSRS.

(gr. dynasteia – valdžia, viešpatavimas), tos pačios giminės monarchai, iš vieno protėvio kilusi valdovų eilė.

vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga. Pvz., jau XIV a. lenkų bajorija tikėjosi sudaryti dinastinę uniją su Lietuvos didžiąja kunigaikštyste.

kariniai konfliktai tarp valstybių, arba valstybėje, kurie kildavo gimininiais ryšiais pagrįstų pretenzijų į atskirų teritorijų ar valstybių valdymą. Žymiausi II tūkstm. konfliktai – Šimtametis karas, Trisdešimties metų karas, Ispanijos įpėdinystės karas ir kt.

Gajus Valerijus Aurelijus (lot. Gaius Valerius Aurelius Diocletianus; 240-316), Romos imperatorius 284-305 m. Pertvarkė imperijos valdymą: įtvirtino sosto paveldimumą, stiprino imperatoriaus įtaką, įvedė dominatą, valdžią padalijo tarp 4 asmenų (tetrarchija). Imperiją valdė du imperatoriai-augustai: vienas Rytuose, kitas Vakaruose.

(gr. Dionysos, lot. Bacchus), sen. graikų vynuogininkystės, vyndarystės, vaisingo gamtos gyvenimo dievas.

(gr. diplōma – lapas, dokumentas), valstybės pareigūnas, valdininkas, dirbantis oficialių santykių su užsienio valstybių vyriausybėmis srityje.

1. oficiali veikla, kuria valstybių, vyriausybių vadovai ir specialūs asmenys ryšiams su užsieniu vykdo savo valstybės užsienio politiką, gina jos interesus užsienyje;
2. valstybių pastangos susitarti tarpusavyje derybomis;
3. derybų menas, t. y. gebėjimas nuosekliai ir įtikinamai atstovauti savo pozicijai bei tuo pat metu pademonstruoti, kad suprantama ir gerbiama kitos pusės pozicija ir kad susitarimas yra bendras abiejų pusių interesas.

(pranc. diplomatique iš gr. diplōma – lapas, dokumentas), pagalbinė istorinė disciplina, tirianti dokumentų tikrumą, struktūrą.

valstybės administracijos dalis, pavaldi užsienio reikalų ministerijai. Šiai tarnybai tenka tokie uždaviniai, kaip: oficialus atstovavimas savo šaliai, buvimo šalies politinio gyvenimo stebėjimas ir nuolatinių ataskaitų rengimas, įvairių savo valstybei naudingų kontaktų užmezgimas, taip pat ir, gavus specialius įgaliojimus, tarpvalstybinių derybų vedimas.

diplomatų tarnybiniai laipsniai. Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyti tokie diplomatiniai rangai: Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė.

diplomatų ir su jais gyvenančių šeimos narių asmens, privačios rezidencijos, dokumentų bei susirašinėjimo neliečiamybė, taip pat nepriklausomybė nuo valstybės baudžiamosios, civilinės ir administracinės jurisdikcijos, garantuojamos Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių.

visi valstybėje gyvenantys ir dirbantys kitų kraštų diplomatai.

(gr. dipteros – dvisparnis), sen. graikų šventykla, iš visų pusių apjuosta dviejų kolonų eilėmis.

(angl. displaced persons – DP), pabėgėliai, perkeltieji asmenys; žmonės, karo veiksmų metu išvykę ar išvežti iš savo gyvenamosios teritorijos ir atsidūrę užsienyje.

(pranc. directoire):
1. Prancūzijos Respublikos vykdomosios valdžios aukščiausioji institucija 1795-1799 m., iki Napoleono atėjimo į valdžią.
2. Rusijos valdymo institucija, kolegija iš 5 Laikinosios vyriausybės ministrų, vadovaujama A. Kerenskio. Gyvavo vos tris savaites 1917 m. rugsėjo-spalio mėn. Paskelbė Rusiją respublika. Nustojo veikti suformavus trečiąją koalicinę vyriausybę.