Aleksandras I

(1777-1825), Rusijos imperatorius (1801-1825).

Pavlo I vyriausiasis sūnus. Nužudžius Pavlą I, užėmė sostą. Pirmąją savo valdymo pusę vykdė nuosaikiai liberalias reformas: pirkliams, miestiečiams ir valstybiniams valstiečiams suteikta teisė pirkti neapgyvendintas žemes, įsteigtos ministerijos, Ministrų kabinetas ir Valstybės taryba, įkurti Peterburgo, Charkovo bei Kazanės universitetai ir kt. Užsienio politikoje siekė sąjungos su Anglija ir Prancūzija. 1805-1807 m. dalyvavo koalicijose prieš Napoleono Prancūziją, tačiau po keleto pralaimėjimų buvo priverstas pasirašyti Tilžės taikos sutartį su Napoleonu. Sėkmingai užbaigė karus su Turkija (1806-1812) ir Švedija (1808-1809), kurie sutvirtino tarptautinę Rusijos padėtį. Prie Rusijos prijungė Gruziją (1801), Suomiją (1809), Besarabiją (1812), Azerbaidžaną (1813). Buvo vienas iš Vienos kongreso (1814-1815) vadovų ir Šventosios sąjungos (1815) organizatorių.