Alodas

(vok. Allod iš sen. germ. al – pilnas, visiškas + od – nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė.

Atsirado ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje. Galutinai susiformavo teritorinėje bendruomenėje, kai maža individuali šeima įgijo neaprėžtą žemės nuosavybės formą. Tai sukėlė turtinę ir visuomeninę bendruomenininkų diferenciaciją: dauguma jų prarado alodo teisę ir tapo priklausomi nuo stambiųjų ir vidutinių žemvaldžių. Alodą palaipsniui pakeitė sąlyginė feodalinė nuosavybė: beneficija, feodas. Lietuvoje alodus tam tikru mastu atitiko tėvonija.