Bėjus

(turk. bei, bey, sen tiurkų beg, arab. bay, bey – ponas, valdovas), diduomenės garbės titulas Art. ir Vid. Rytuose, maždaug atitinkantis arabų emyro titulą.

Jau nuo VIII a. suteikiamas tiurkų genčių vadams, valdančiųjų šeimų nariams, kitiems aukštesniems civiliams ir kariškiams. XI a. paplito tiurkų užkariautose islamo šalyse. Seldžiukų ir ankstyvuoju Osmanų laikotarpiu aukštesniųjų karininkų ir valdininkų titulas. Bėjais titulavosi pašų sūnūs. Vėliau bėjus tapo kreipiniu į aukštesniųjų sluoksnių atstovus, europiečius, apskritai bendru pagarbos titulu tiurkų, arabų šalyse, sakomu po vardo. 1934 m. Turkijoje įvedus pavardes, kreipinį bėjus imta vartoti prieš jas.