Dvaras

viduramžiais – feodalo valda ir gyvenvietės apie ją, vėliau – stambaus žemės valdytojo ūkis. Feodalinį dvarą sudarė feodalo žemė – domenas ir valstiečių naudojama žemė.

Lietuvoje susiformavo XIV a. pabaigoje-XV a. II pusėje. Didelį XVI a.-XIX a. I pusės dvarą sudarė žemvaldžio sodyba, keli palivarkai, pramonės įmonės, valstiečių kaimai ar miesteliai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas. Galutinai likviduoti 1940-1941 m. ir 1944-1948 m. žemės reformų metu.