Emigracija

(lot. emigratio – išsikėlimas), žmonių išsikėlimas dėl ekonominių, politinių, religinių priežasčių iš tėvynės į kitas valstybes. Gali būti savo noru arba prievartinė.

Nuo seniausių laikų žmonės emigruodavo į kitas šalis. Pavyzdžiui, žydai dėl karų, priespaudos, kitų priežasčių kėlėsi į Babiloną, Egiptą, kitas šalis, kaip vėliau ir graikai. Tai buvo pirmosios tautos, sukūrusios tokias plačias diasporas. Emigracija iš Europos šalių ypač suaktyvėjo po Didžiųjų geografinių atradimų, europiečiams sukūrus kolonijas Amerikos žemynuose, Australijoje, Ramiojo vandenyno šalyse. XIX a. JAV plečiant savo teritoriją, prasidėjus sparčiam ekonomikos vystymuisi, prasidėjo masinė europiečių emigracija į JAV, taip pat į Kanadą, Australiją, Lotynų Amerikos šalis.