Ikona

(gr. eikon – atvaizdas), religinis paveikslas Rytų krikščionybės dailėje, atsiradęs VI a. Bizantijoje, tapomas ant sauso medžio lentos.

Suklestėjo IX-XIII a. Suformavo griežtas ikonografines schemas, spalvų simboliką, jungė linijinę ir atvirkštinę perspektyvas. Plito Bizantijos kultūros kraštuose, susikūrė atskiros mokyklos. Rusijoje buvo populiarios XIV-XV a. Ikonų kūrimo tradicijos gyvavo dar ir XIX a.