Lamatai

gimininga kuršiams baltų gentis, gyvenusi dabartinės Šilutės, Švėkšnos ir Priekulės apylinkėse. Ši gentis, kaip ir kuršiai, išsiskiria VI a. ir žinoma iki XIII a.

Lamatos kultūra pažįstama iš tyrinėtų plokštinių kapinynų Vėžaičiuose, Jurgaičiuose, Rubokuose, Vilkų Kampe. Lamatiečiai VI-VII a. mirusiųjų nedegino, tačiau (panašiai kaip ir kuršiuose) VII-VIII a. sandūroje tarp jų ima plisti kremacijos paprotys. Vyrams į kapus dėdavo įmovinius kirvius, dalgius, peilius, galąstuvus, kalavijus, ietis, po vieną pentiną. Dažna įkapė – žirgo kaukolės ar kitų kūno dalių liekanos. Dėdavo ir žirgo aprangos reikmenų, tačiau jie, lyginant su kuršiais, gana kuklūs. Moterys nešiojo kepuraites, plaukus susegdavo ilgu, virbo formos smeigtuku. Dažniau nei kitur nešioti įvijų ir gintaro karolių vėriniai. Drabužį susegdavo dviem smeigtukais arba lankine sege.