Žodynas

(Žucevo kultūra), akmens amžiaus archeologinė kultūra, 3300-1800 m. pr. Kr. paplitusi Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje.

idėjinis politinis judėjimas, pabrėžiantis afrikiečių ir iš Afrikos kilusių žmonių savitą dvasinį tapatumą, siekiant juos politiškai organizuoti, skatinti protestuoti prieš diskriminaciją pasaulyje, kuriame viešpatauja baltieji. Sąjūdis kilo tarp JAV ir Vest Indijos juodaodžių inteligentų XIX a. pabaigoje.

politinė doktrina, pagrįsta JAV ir kitų Amerikos žemyno šalių istorijos, ekonomikos ir kultūros bendrumo idėja. Šia doktrina JAV rėmėsi stiprindama savo įtaką Lot. Amerikos šalyse, teisino savo karinį kišimąsi į Nikaragvą, Kolumbiją, Panamą, Dominiką ir kitas valstybes. Sustiprinti įtaką šiose valstybėse padėjo 1948 m. įkurta Amerikos valstybių organizacija.

81,6 km ilgio kanalas per Panamos sąsmauką, jungiantis Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Baigtas kasti 1914 m. 

(gr. Panathēnaia), seniausia Atikos šventė deivės Atėnės garbei. Svarbiausia Atėnų polio šventė, švęsta kas 4 metai, trečiaisiais olimpiados metais, vasaros viduryje. Jos metu rengiamos sporto, muzikavimo varžybos.

(gr. panēgyrikos (logos) – iškilminga šlovinamoji kalba), literatūros žanras, šlovinamojo pobūdžio prozos ar poezijos kūrinys.

XIX a.-XX a. I pusės judėjimas, siekęs politiškai suvienyti visus vokiškai kalbančius žmones.

XIX a. susiformavusi ideologija, deklaruojanti viso pasaulio musulmonų vienybę.

XIX a.-XX a. pradžios judėjimas, siekęs slavų tautų vienybės.

(gr. pantheion iš pan – visa + theos – dievas):
1.politeistinės religijos dievų visuma;
2. visų dievų šventykla sen. Graikijoje ir Romoje;
3. bažnyčia, monumentalus pastatas, kuriame laikomi žymių žmonių palaikai arba kapinės, kuriose laidojami nusipelnę tautai asmenys.

(panturanizmas), XIX a. pab.-XX a. pr. Osmanų imperijoje kilęs politinis sąjūdis, grindžiamas ne tikyba, o rasine kilme, skelbiantis tiurkų etninę vienybę. Pagrindinis tikslas – visų tiurkų kalbomis kalbančių žmonių Osmanų imperijoje, Rusijoje, Kinijoje, Irane ir Afganistane politinis ir kultūrinis susivienijimas.

įtvirtinta piliakalnio papėdės gyvenvietė arba jos dalis.

(lot. papyrus iš gr. papyros), rašomoji medžiaga nuo seniausių laikų gaminta iš Nilo upės pakrantėje augančios žolės. Ant jo užrašyti daugelis sen. egiptiečių, graikų, romėnų rašto paminklų.

(papročių teisė), istoriškai susiklosčiusių nerašytinių taisyklių (papročių) visuma. Ja remtasi sudarant Kazimiero teisyną, Lietuvos Statutus.

(pranc. paraphe – sutrumpintas parašas, inicialai), sutarties (dažniausiai tarpvalstybinės) pasirašymas pirmosiomis vardo arba pavardės raidėmis, t. y. principinis susitarimas pasirašyti suderintą sutarties tekstą įforminant ją pagal visus tarptautinės teisės reikalavimus.

žmogaus gyvenimo įvykių ir gamtos reiškinių palyginimas, būdingas lietuvių ir kitų archajiškų kultūrų tautosakai.

mažiausias krikščionių bažnyčių (katalikų, sentikių, stačiatikių, evangelikų, baptistų, sekmininkų) administracinis teritorinis padalinys.

pradinės mokyklos, veikusios prie parapijų bažnyčių ar jų globojamos.

(pranc. parlementarisme), parlamentinė valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės organus; vyriausybė atskaitinga parlamentui; ji turi turėti parlamento daugumos pritarimą; paleisti parlamentą yra valstybės vadovo teisė.

(pranc. parlement iš parler – kalbėti), ardministracinio ar politinio teritorinio vieneto atstovų sudaryta įstatymų leidžiamoji ar patariamoji institucija. 

parlamentarų grupės, formuojamos visam parlamentinės kadencijos laikotarpiui. Jos sprendžia įvairius užsienio politikos, finansų ir biudžeto, žemės ūkio ir kitus klausimus.

tokia vyriausybės struktūros forma, kuriai būdingas valdžios sukoncentravimas viename centre – parlamente. Parlamentas, kaip aukščiausiąją valdžią turinti institucija, turi tiek įstatymų leidimo valdžią, tiek galią daugumą sudarančios frakcijos lyderiui pavesti sudaryti vyriausybę.

(gr. Parthenn – mergelės šventykla, iš parthenos – mergelė), deivės Atėnės Partenės šventykla Atėnų akropolyje. 

(lot. pars – dalis, grupė):
1. politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu; stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios;
2. asmenų grupė, sudaryta kokiam nors darbui atlikti.

valstybėje veikiančių politinių partijų visuma.

(pranc. partisan iš lot. pars – dalis), priešo užnugaryje arba tam tikro režimo kontroliuojamoje teritorijoje savanoriškai veikiantis ginkluotos kovos dalyvis. Organizuotuose ginkluotuose dariniuose kovoja dėl savo tėvynės nepriklausomybės.

karinės ir pusiau karinės operacijos priešo užimtoje teritorijoje, atliekamos nereguliarių, daugiausia iš vietinių gyventojų sudarytų kovos būrių.

1. Paryžiaus miestiečių sukilimas 1871 m. kovo-gegužės men., vykstant Prancūzijos ir Prūsijos karui;
2. Prancūzijos revoliucijos laikotarpio Paryžiaus miesto savivaldybė 1789-1794 m.

NATO valstybių susitarimai dėl karinės sąjungos su VFR. Pasirašyti 1954 m. Paryžiuje.

(susitarimas dėl karo nutraukimo ir taikos atkūrimo Vietname), 1973 m. susitarimas, kurį pasirašė Vietnamo Demokratinės Respublikos, JAV, Pietų Vietnamo laikinosios revoliucinės vyriausybės, Vietnamo valstybės (Saigono) administracijos užsienio reikalų ministrai.