Žodynas

XIII-XX a. Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos didikų giminė, grafai.

(1790-1862), archeologas, istorikas, gamtotyrininkas.

(1806-1831), 1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvė.

(Platōn; 427-347 pr. Kr.), sen. graikų filosofas.

(lot. plebs – liaudis), ankstyvosios Romos socialinis sluoksnis, kurį greičiausiai sudarė Romos apylinkių gyventojai ir naujai atvykę Romoje įsikurti žmonės.

(lot. plebiscitum – tautos nutarimas), šalies ar regiono gyventojų apklausos forma labai svarbiu visuomeninio ar valstybinio gyvenimo klausimu.

(1890-1973), Lietuvos karinis veikėjas, generolas leitenantas. Vienas 1926 m. gruodžio perversmo vadovų.

(1887-1963), politikas, socialdemokratas. Tauragės ir Alytaus pučų prieš A. Smetonos režimą organizatorius.

(ofic. Italijos ir Vokietijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis), 1939 gegužės 5 d. Berlyne  italijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų pasirašyta sutartis. Joje abi valstybės įsipareigojo teikti viena kitai karinę pagalbą.

(Gajus Plinijus Vyresnysis; Gaius Plinius Maior; 23-79), romėnų rašytojas, mokslininkas, karinis veikėjas. Parašė karybos, istorijos, retorikos veikalų, kurie, deja, neišliko.

(lot. pluralis – daugybinis):
1. valstybėje nusistovėjusi interesų grupių veiklos ir jų santykių su vyriausybe sistema, kai visi įvairiausių interesų piliečiai gali laisvai organizuotis ir konkuruoti tarpusavyje dėl įtakos vyriausybei, kuri yra atvira įvairiausių interesų grupių poveikiui, bet savo nuožiūra sprendžia, kiek ir į kokių interesų grupių spaudimą atsižvelgti;
2. tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata, teigianti, kad ne tik suverenios valstybės, bet ir kiti tarptautinės politikos veikėjai yra svarbūs tarptautinei politikai.

metalinis arimo padargas. Lietuvoje XIII-XIX a. buvo traukiamas arklių arba jaučių. XX a. viduryje pradėta naudoti traktorinius plūgus.

(gr. Ploutarchos; 50-120), graikų rašytojas, filosofas. Garsėjo nepaprasta erudicija, humoro jausmu ir neįtikėtinais literatūriniais sugebėjimais. Darbe „Paralelinės biografijos“ aprašė Demosteno, Cicerono, Aleksandro Makedoniečio, Cezario biografijas. Iš viso išliko 46 aprašymai.

(1728-1810), astronomas, matematikas, kalendorių leidėjas.

istorinė sritis tarp pietinio Bugo ir Dnestro (dabartinės Vinicos ir Chmelnickio sritys Ukrainoje). Susidarė XIV a. 1363 m. prijungta prie LDK. 1430 m. vakarinę, o 1569 m. ir rytinę Podolę prisijungė Lenkija.

(tikr. Saloth Sar; 1928-1998), Kambodžos politikas Kambodžos ministras pirmininkas. Įgyvendino bene radikaliausią XX a. totalitarinį režimą, siekiantį per trumpą laiką (4 metus) sukurti komunistinę valstybę.

svarbiausias 1794 m. sukilimo vadovybės aktas valstiečių klausimu.

žr. Markas Polas.

vakarų jotvingių gentis, susiformavusi II-VII a.

(Polianovkos taika), ATR taikos sutartis su Rusija, sudaryta 1634 m. Semleve (prie Polianovkos upės, Rusija). Ja baigtas 1632-1634 m. Smolensko karas.

(gr. polis), antikos laikų (senovės Graikijoje, Finikijoje, Romoje) miestas-valstybė. Tokios valstybės teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės. Graikų poliai buvo nedideli, todėl visi laisvieji gyventojai galėjo dalyvauti jo valdyme – egzistavo tiesioginio atstovavimo principas.

(poli + gr. theos – dievas), tikėjimas daugeliu dievų.

(nuosaiki liaudies valdžia), mišri valstybės valdymo forma, kurioje susijungia kitų santvarkų privalumai; ji atitinka dorybės, kaip vidurio tarp kraštutinumų, principą etikoje.

(gr. politikē (technē) – valstybės valdymo menas), universalus visuomenės organizavimo būdas, bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistema, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą reguliuojant konfliktus.

asmuo, kurio nuolatinė veikla yra politika ir kuris dalyvauja partijų ar vyriausybės aukščiausiųjų organų darbe, turi įgaliojimus priimti politinius sprendimus.

(pranc. isolation – išskyrimas, atskyrimas), vienoks ar kitoks valstybės atsiribojimas nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.

visuomeniniame gyvenime dalyvaujantys privilegijuoti luomai, turį teisinį pagrindą spręsti įvairius valstybinius reikalus.

kolegialus organas, renkamas arba skiriamas politinei partijai, organizacijai, draugijai, įstaigai vadovauti ar tvarkyti.

(lot. spectrum – vaizdas), politinių doktrinų klasifikacijos schema, kurioje pagal puoselėjamas vertybes viena linija gali būti išdėstytos politinės doktrinos bei joms atstovaujančios politinės partijos. Tradicinis politinis spektras susideda iš „kairiųjų“, „dešiniųjų“, „centro“ doktrinų ir joms atstovaujančių politinių partijų.

vieno iš mažiausiai dviejų galimų politinio veiksmo variantų sąmoningas pasirinkimas.