Žodynas

(1512-1584), LDK valstybės, karo ir reformacijos veikėjas. 1553-1561 m. LDK lauko etmonas. 1561-1565 m. ir 1579-1584 m. didysis etmonas, 1565-1579 m. kancleris ir Vilniaus vaivada (iki 1584).

(1520 ar 1522-1551), LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. Įtakingo didiko Jurgio Radvilos duktė, Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo.

LDK didikų giminė (nuo 1547 m. kunigaikščiai). XVI-XVIII amžiuje 22 Radvilos giminės atstovai buvo kancleriais, maršalkomis, etmonais ir iždininkais, 37 vaivadomis, 2 vyskupais, 1 kardinolu. Šiai giminei priklauso ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė.

(skr. karalius, valdovas):
1. senovės Indijos valdovas;
2. viduramžių Indijos žemvaldys, hinduistas;
3. Indijos kolonijinio laikotarpio kai kurių žemvaldžių garbės titulas;
4. Indijos kunigaikščio titulas.

(Raffaello Santi; 1483-1520), italų atgimimo dailininkas, architektas. Nutapė freskas „Galatėjos triumfas“, „Amūras ir Psichė“, paveikslą „Madona dela sedija“, popiežių Julijaus II, Leono X ir daug kitų portretų. Žymiausias darbas – „Siksto madona“.

1941 m. birželio 24-25 d. naktį SSRS kariuomenės ir saugumiečių įvykdytos Telšių kalėjimo politinių kalinių žudynės.

XIV-XVI a. LDK (daugiausia Žemaitijos) valstiečių grupė. Jų prievolė buvo išjodinėti didžiojo kunigaikščio žirgus. XV-XVI a. tebeturėjo išeivystės teisę, nėjo lažo.

(slap. Vanagas, 1918-1957), vienas žymiausių Lietuvos partizaninio sąjūdžio vadovų.

(m. 1251 m. pr. Kr.), sen. Egipto faraonas (1317-1251 m. pr. Kr.).

(rangų tabelis), 1722-1917 m. Rusijos imperijos įstatymas, kuriuo nustatyta pareigūnų skyrimo į tarnybas tvarka.

(1795-1886), vokiečių istorikas. Berlyno universiteto profesorius (1825). Nuo 1841 m. oficialus Prūsijos istoriografas. Rėmė O. Bismarko politiką.

(apie 1485-1545), pirmųjų lietuviškų protestantiškų giesmių kūrėjas. Teologijos daktaras. Manoma, buvo pranciškonas Vilniuje.

(pranc. race – gentis, veislė), per žmonijos istoriją susiformavusi žmonių grupė, gyvenanti tam tikroje didelėje teritorijoje, turinti bendrą kilmę, bendrus paveldimus išorinius fizinius požymius (odos spalva, kūno sandara, plaukai, akys ir kt). 

istorinė Žemaitijos žemė. Pirmą kartą šaltiniuose minima 1253 m., kai Mindaugas pusę Raseinių žemės dovanojo vyskupui Kristijonui.

(1896-1985), Lietuvos kariuomenės savanoris. Karininkas. Generolas. 1926 m. rėmė A. Smetonos valstybės perversmą. 1935-1940 m. Lietuvos kariuomenės vadas, 1938 m. ėjo ir krašto apsaugos ministro pareigas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.

vienas aktas arba kelių konstitucinių įstatymų visuma (JAV, Suomiją, Švedija); rašytinę konstituciją priima steigiamasis susirinkimas (Italija), tautos referendumas (Prancūzija) arba išleidžia valstybės vadovas (Iranas) ar aukščiausioji valstybės valdžios institucija.

(lot. ratificatio iš ratus – teisėtas + facio – darau), aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis.

1. kairiosios pakraipos visuomeninės politinės ir karinės grupuotės, paprastai kovojančios su žsama tvarka;
2. radikali politinė grupuotė, veikusi 1861/1864 m. Lenkijoje ir Lietuvoje. Aktyviausi veikėjai – Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Liudvikas Zveždovskis.

Kambodžos komunistų partijos kraštutinis sparnas. Jų vadovai Pol Potas, Ieng Saris, Kchieu Sam-fanas XX a. 7 deš. pr. sukūrė partizanų būrius, kurie kovojo prieš karalių Sihanuką Norodomą.

(chunveibinai; kin. chung-weiping), karingi Mao Zedongo rėmėjai kultūrinės revoliucijos (1966-1976) metu. Juos daugiausia sudarė besimokantis jaunimas. Aktyviausiai reiškėsi 1966-1967 m.

(rus. Krasnaja armija), 1918-1946 m. – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos sausumos kariuomenė bei karinių oro pajėgų oficialus pavadinimas. Nuo 1918 m. vidurio buvo organizuojama visuotinės karinės prievolės pagrindu. 1946 m. pavadinta Sovietine armija.

1917-1918 m. ginkluotų savanorių būriai Rusijoje. 1917 m. pabaigoje ją sudarė apie 200 tūkst. žmonių. 1918 m. sujungta su Raudonąja armija.

(apie 1630-1671), 1670-1671 m. valstiečių karo Rusijoje vadas.

(lot. rehabilitatio – atgavimas), neteisėtai apkaltinto asmens pripažinimas nekaltu, teisių, kurios buvo atimtos, grąžinimas.

1. meninio vaizdavimo būdas, grindžiamas realybės mėgdžiojimu, siekiu objektyviai pavaizduoti tikrovę;
2. literatūros, dailės, teatro ir kitų menų raiškos kryptis, susiformavusi ir paplitusi XIX a. europoje, JAV ir kitose šalyse.

sociologinių ir kultūrinių formų (papročių, pažiūrų, teisės) perėmimas iš praeities ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje.

(lot. referendum – tai, kas turi būti pranešta), valstybės piliečių nuomonės atsiklausimo forma ypač svarbiais valstybinio ir politinio gyvenimo klausimais: visuotinis balsavimas dėl konstitucijos priėmimo ar dalinio jos keitimo, įstatymo priėmimo, dėl valstybės politinio valdymo formos, politikos ir kitais klausimais. Referendumų rezultatai gali turėti galutinio sprendimo galią ir būti viešosios nuomonės pozicija, kurią svarbu žinoti vyriausybei priimant galutinį sprendimą. Referendumas yra vienas iš tiesioginės demokratijos įgyvendinimo būdų.

(lot. reformo – pertvarkau), laipsniškas, bet esminis valstybės gyvenimo, vyriausybės struktūros ar galiojančių įstatymų pertvarkymas ir pakeitimas.

XVI-XVII a. daugelyje Europos krikščioniškųjų šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti Katalikų bažnyčią.

(lot. regio – šalis, kraštas), didelis savitas gamtinis, ekonominis, politinis teritorinis vienetas.