Žodynas

(gr. satrapēs), Persijos valstybės pareigūnas, vienos iš 20 satrapijų vietininkas. Savo valdomoje provincijoje turėjo plačius valdžios įgaliojimus: teisę kaldinti bronzines ir sidabrines monetas, kontroliuoti mokesčių surinkimą ir žemesniųjų valdininkų darbą.

karinė administracinė Persijos valstybės apygarda (provincija), valdoma specialaus valdininko satrapo.

(tikr. Pečkauskaitė Marija; 1877-1930), rašytoja. Lyrinės psichologinės prozos lietuvių literatūroje pradininkė. Parašė apsakymų („Iš daktaro pasakojimų“, 1904, „Į šviesą“, 1908, „Sulaukė“, 1906 ir kt.), apysakas „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922).

(Jungtinių Tautų Saugumo Taryba), viena pagrindinių JTO institucijų, atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Įkurta 1946 m. Būstinė Niujorke. ST sudaro 15 šalių narių. Nuolatinės narės: Kinija, Prancūzija, SSRS, D. Britanija ir JAV. 10 narių renkama Generalinės Asamblėjos 2 metams.

(solsticija), momentas, kai Saulės skritulio centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai į šiaurę (vasaros saulėgrįža), arba toliausiai į pietus (žiemos saulėgrįža). Vasaros saulėgrįža (birželio 22 d.) yra astronominė vasaros pradžia, žiemos saulėgrįža (gruodžio 22 d.) – astronominė žiemos pradžia.

ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, susieta su Saulės padėtimi dangaus sferoje.

personifikuoto Saulės vaizdinio garbinimas. Šis kultas būdingas pirmykštėms ir vėlesnėms politeistinėms religijoms. Soliarines dievybes turėjo egiptiečiai (Ra, Horas), babiloniečiai (Šamašas), iraniečiai (Mitra), graikai (Melijas, Apolonas), slavai (Dažbogas).

mūšis tarp Lietuvos (veikiausiai žemaičių) ir Kalavijuočių ordino, 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs Saulės žemėje netoli Šiaulių.

(Lietuvos šaulių sąjunga), sukarinta visuomeninė organizacija, veikusi 1919-1940 m.

(m. apie 1004 m. pr. Kr.), seniausios Izraelio valstybės įkūrėjas ir valdovas. Jo vadovaujami izraelitai išsivadavo iš filistinų priespaudos. Mūšyje su filistinais, kuriame žuvo trys jo sūnūs, Saulius buvo sužeistas ir pats nusižudė.

(1879-1948), Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. Lietuvos demokratų partijos vienas organizatorių. Vasario 16-osios akto signataras.

(kariai savanoriai), ginkluotose pajėgose savo noru tarnujantys asmenys. Lietuvoje savanoriai, 1918-1920 m. įstoję į Lietuvos kariuomenę, vadinami savanoriais kūrėjais.

savęs išskyrimas iš aplinkos, savęs vertinimas, savo veiksmų, jausmų, elgesio motyvų, interesų ir savos vietos visuomenėje įsisąmoninimas. Savimonė būdinga tiek individui, tiek visuomenei ar jos daliai. Ji atsiranda sąmonei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį. Savimonė – būtina asmenybės formavimosi sąlyga.

valstybės teritorinio padalinio ar jos gyventojų kitokios (nacionalinės, religinės) grupės, organizacijos, institucijos teisė savarankiškai spręsti įstatymų numatytus vietos arba vidaus reikalus.

(gr. schisma – skilimas), krikščionių Bažnyčios skilimas 1054 m. į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčias.

dirbtinė religija, XX a. 6 dešimtmetyje sukurta rašytojo L. Rono Habardo. Scientologai siekia dvasinio tobulėjimo studijuodami „dianetikos“ mokslą. Scientologija siejama su tikinčiųjų šantažu ir pinigų viliojimu.

(angl. South-East Asia Treaty Organization – Pietryčių Azijos sutarties organizacija), karinis politinis aljansas, veikęs 1954-1977 m.

rusų archeologas, istorijos daktaras. Svarbiausieji darbai – „Aukštutinės Padneprės ir Padauguvio slavai“ (1970), „Ilgieji krivičių pilkapiai“ (1974), „Slavų kilmė ir ankstyvoji istorija“ (1979). Paskelbė straipsnių apie baltų etnogenezę, baltų įtaką slavų formavimuisi, baltų ir slavų ryšius.

(lot. segregatio – atskyrimas), rasinės nelygybės forma, reiškianti spalvotųjų gyventojų (dažniausiai juodaodžių) atskyrimą nuo baltųjų. Iki XX a. 7 deš. buvo paplitusi pietinėse JAV valstijose.

(arab. šajkh – senis, išminčius), musulmonų pagarbus titulas, dažniausiai taikomas religiniams autoritetams (teologams, religinių disciplinų mokytojams), taip pat – itin pamaldiems žmonėms.

1. Lietuvos Respublikos aukščiausiioji renkama valstybinės valdžios institucija, leidžianti įstatymus, kontroliuojanti prezidentą, ministrų kabinetą;
2. LDK (nuo XV a.), Abiejų Tautų Respublikos (1569-1795) parlamentas.

LDK bajoriškosios savivaldos institucija. Atsirado XVI a. vid. Seimelių veikloje dalyvavo visi toje apskrityje gyvenantys bajorai ir joje žemės turintys valstybės ir apskrities pareigūnai. Rinko atstovus į Seimą, teisėjus ir kitus pareigūnus, sprendė vietos bajorų reikalus.

priklausomi žmonės, aptarnaujantys feodalų namų ūkį. Lietuvoje XIII-XIV a. buvo tik nelaisvieji, paveldėti iš patriarchalinės vergovės. Dalis kunigaikščiams tarnaujančių šeiminykščių ilgainiui tapo svarbiais pareigūnais ir patys tapo feodalais.

(tikr. Jurkūnas; 1889-1959), lietuvių rašytojas impresionistas. 1919-1927 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėse Danijoje, Suomijoje, Švedijoje.

protestantų religinis judėjimas. Atsirado XIX a. pabaigoje JAV. Tiki, kad žmogaus siela gali būti išganyta, kai ją aplanko Šv. Dvasia. Tai įvyksta ekstazės būsenoje, pradėjus kalbėti svetimomis kalbomis. Yra įvairių sekmininkų krypčių, bažnyčių: Dievo bažnyčia, Dievo asamblėja, Jungtinė sekmininkų bažnyčia ir kt.

bažnyčių, jų organizacijų, dvasininkų turtų ar funkcijų perėmimas valstybės, piliečių dispozicijon, kultūrinio gyvenimo išsivadavimas iš religijos įtakos.

istorinė baltų žemė tarp Nemunėlio, Lėvens, Šventosios aukštupių ir Dauguvos. Per Lietuvos karus su Livonijos ordinu iš dalies virto dykra. XIV-XVI a. buvusios Sėlos pietinė dalis įėjo į LDK, o šiaurinę valdė Livonijos ordinas. Pastarajam 1561 m. žlugus, atiteko naujai sudarytai Kuršo kunigaikštystei.

tiurkų oguzų sultonų dinastija, XI-XII a. valdžiusi Seldžiukų imperiją, kuri apėmė didžiąją dalį Persijos, Mesopotamiją, Palestiną, Siriją, dalį M. Azijos.

(gr. Seleukōs Nikator; 358-280 pr. Kr.), Seleukidų valstybės įkūrėjas ir pirmasis karalius (312-280 pr. Kr.). Seleukidų dinastijos pradininkas.

Seleuko I Nikatoro įpėdiniai, 280-264 pr. Kr. valdę milžinišką valstybę nuo Helesponto iki Indo upės. Smarkiai plėtojo graikiškąją kultūrą, statė miestus, tačiau po trumpo klestėjimo nuo II a. pr. Kr. vid. prasidėjo nuosmukio periodas. 64 m. pr. Kr. Seleukidų valstybę užkariavo romėnai, vadovaujami Pompėjaus.