Žodynas

(1896-1937), lietuvių kilmės Sovietų Sąjungos I rango armijos vadas.

žr. Pabaisko mūšis.

(arab. ulama – mokslininkai):
1. musulmonų Dievo žodžio aiškintojai ir teisininkai;
2. visi musulmonų dvasininkai, aplankiusieji Meką;
3. visi apsišvietę musulmonai;
4. Rusijos kolonijose Azijoje kovotojai dėl tautinės bei religinės laisvės.

(Karlis Ulmanis; 1877-1940), tarpukario Latvijos politikas, prezidentas.

(lot. ultimatum iš ultimus – paskutinis):
1. tarptautinėje teisėje dokumentu arba žodžiu vienos valstybės kitai pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų poveikio priemonių, jei reikalavimas nebus nustatytu laiku įvykdytas;
2. reikalavimas grasinant.

1. Centr. Azijos ir Sibiro gimininis gentinis susivienijimas apibrėžtoje teritorijoje. Pavaldus savo chanui ar vadui;
2. Rusijos imperijoje administraciniai teritoriniai dariniai buriatų, kalmukų, jakutų žemėse.

(angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija), JTO organizacija. Įsteigta 1946 m. Rūpinasi švietimo raida, mokslo pažanga, kultūros ateitimi, komunikacijų plėtra visame pasaulyje, žmogaus teisėmis ir laisvėmis nepaisant kalbos, lyties, rasės ir religijos. Sekretoriato būstinė Paryžiuje. Lietuva priimta 1991 m.

monarchinių valstybių arba Bažnyčių sąjunga.

Lenkijos ir Lietuvos valstybės stačiatikiai, 1596 m. sudarę Bresto bažnytinę uniją su Katalikų bažnyčia.

(lot. unitas – vienybė), geografinio valdžios suskirstymo tipas, kai visa pagrindinė kompetencija priklauso centrinei vyriausybei. Centrinė vyriausybė savo nuožiūra gali padidinti arba sumažinti vietinių savivaldybių įgaliojimus. Vietinėms savivaldybėms priklauso tik išvestinė kompetencija.

(pranc. unitaire iš lot. unitas – vienybė), vieningas, suvienytas, sudarantis vientisą visumą.

(pranc. unitarisme), valstybinė santvarka, kuriai būdingas centralizuotas administracinių teritorinių vienetų valdymas.

(lot. universitas  kilm. universitatis – visuma), aukštoji mokykla rengianti pagrindinių mokslo sričių aukštos kvalifikacijos specialistus. Universitetuose ne tik dėstomos mokslo disciplinos, bet ir dirbamas mokslinis darbas, ginamos disertacijos, teikiami mokslo laipsniai ir vardai. 

keturios seniausios civilizacijos, IV-II tūkstm. pr. Kr. atsiradę prie Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo bei Chvangchės (Geltonosios) upių.

istorinė lietuvių žemė. Buvo abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio (dabartinių Kėdainių, Panevėžio rajonų dalys).

(Wilhelm von Urach; 1860-1930), Viurtenbergo (Vokietijos valstybėlė) hercogas, 1918 m. vasarą kviestas tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Vokietijai pralaimėjus karą, Lietuvos Taryba šio kvietimo atsisakė. Šis faktas vertinamas kaip politinis manevras, siekiant savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės.

spartaus pramonės vystymosi sukeltas didesnės gyventojų dalies kėlimasis į miestus. 1991 m. miestuose gyveno apie 43 proc. pasaulio gyventojų. Lietuvoje urbanizacija prasidėjo XIX a. pab., tačiau rimtu reiškiniu tapo tik XX a. 6 deš.

(tikr. Bartolomėjas Prinjanas; 1318-1389), popiežius (nuo 1378). 1388 m. patvirtino Vilniaus vyskupystės įsteigimą ir Lietuvos krikštą.

(1896-1991), Lietuvos Respublikos diplomatas, grožinės literatūros vertėjas. 1938-1940 m. užsienio reikalų ministras (paskutinysis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras).

XV-XVIII a. LDK valstybės pareigūnas.

keramikinis laidojimo indas sudeginto mirusiojo palaikams laikyti. Lietuvoje paplitęs nuo ankstyvojo geležies amžiaus.

(gr. u – ne + topos – vieta, t. y. vieta, kuri neegzistuoja):
1. ideali, praktiškai neįgyvendinama visuomenės santvarka. Terminas kilęs nuo XVI a. anglų valstybės veikėjo ir rašytojo Tomo Moro (Thomas More, 1478-1535) veikalo „Utopija“, kuriame aprašomas fantastinėje Utopijos saloje įsikūrusios bendruomenės gyvenimas;
2. neįvykdomas, nerealus sumanymas, projektas, svajonė.

(Sūduva, Suvalkija), Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Iki XIII a. čia gyveno jotvingiai (dainaviai ir sūduviai), šiauriniame pakraštyje – lietuviai. XIV a. dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino puldinėjimų iš dalies virto dykra.

tam tikra sąmoningų valstybės vyriausybės veiksmų seka, kuria santykiuose su kitomis valstybėmis siekiama įgyvendinti savo nacionalinius interesus.

(vok. Wachtmeister), daugelyje pasaulio šalių puskarininkio laipsnis ir pareigybė kavalerijoje bei žandarmerijoje.

(mirė 1419), Šv. Romos imperatorius (nuo 1376). Karolio IV Liuksemburgiečio sūnus. Po tėvo mirties (1378) paveldėjo ir Čekijos karaliaus sostą.

(g. 1957m.), Lietuvos politikas, ekonomistas. 1991-1992 m. ir 1996-1999 m. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Parašė straipsnių ekonomikos, politikos klausimais.

(1876-1901), poetas. Parašė lyrinių ir pilietinių eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų. Vertė užsienio rašytojų kūrinius. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.

(1890-1959), rašytojas. 1941-1945 m. buvo Mokslų akademijos bibliotekos direktorius. Išleido eilėraščių rinkinių („Rasoti spinduliai“, (1923), „Tekanti saulė“, (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927) ir kt.), dramų, vertė F. Šilerio, H. Ibseno, M. Meterlinko ir kitų autorių kūrinius.

(1886-1944), Lietuvos valstybės veikėjas. 1917-1920 m. Lietuvos Tarybos narys. 1920-1922 m. dalyvavo Steigiamojo seimo veikloje. Su broliu įsteigė „Ūkio“ banką, buvo daugelio akcinių bendrovių steigėjas.