Žodynas

tarpinis visuomenės sluoksnis tarp žemiausią padėtį visuomenėje užimančių darbininkų bei valstiečių ir aukščiausio visuomenės sluoksnio valdančiojo elito.

prieš Rusiją ir Prancūziją nukreipta valstybių grupė (Austrija-Vengrija, D. Britanija ir Italija), susidariusi 1887 m. Prarado savo reikšmę XIX a. pab., pašlijus D. Britanijos ir Vokietijos santykiams.

(1841-1892), poetas, kunigas. Vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės temos poezijoje pradininkas. Daugelis eilėraščių virto liaudies dainomis. Rinkinys „Dainos“ išleistas 1894 m.

(1814-1815), Europos valstybių kongresas. Dalyvavo visos Europos valstybės, išskyrus Turkiją. Šis kongresas baigė Europos valstybių koalicijų karus su Napoleonu I.

1683 m. įvykęs mūšis tarp turkų ir jungtinės lenkų-austrų kariuomenės (vadas – Jonas Sobieskis). Po žiaurių, ištisą dieną trukusių grumtynių turkai buvo sutriuškinti ir pasitraukė. Šia pergale J. Sobieskis išgarsėjo visoje Europoje. Po šio mūšio buvo sustabdyta Osmanų imperijos ekspansija į Centrinę Europą.

(1886-1960), lietuvių dailininkas tapytojas, dailėtyrininkas.

vienpartinis valstybės valdymas, kuris įgyvendinamas ne kaip demokratinių rinkimų padarinys, o kaip vienos partijos diktatūra. Visų kitų politinių partijų veikla yra arba valdančios partijos griežtai kontroliuojama, arba iš viso draudžiama ir persekiojama. Kadangi sistema negali būti sudaryta iš vieno elemento, tai ir terminas „vienpartinė sistema“ rašomas kabutėse.

valstybė, kurioje leidžiama veikti tik vienai partijai, kitos uždraustos. Visą valdžią šalyje turi toji viena partija. Buvusios komunistinės ir daugelis Afrikos šalių iš vienpartinės pereina į daugiapartinės demokratijos valstybę.

valstybės piliečių didžiosios daugumos nuomonė apie įvairius politinius, ekonominius ir kitokius valstybinio gyvenimo reikalus. Viešosios nuomonės turinį galima sužinoti tiek iš specialiais metodais vykdomų apklausų duomenų, tiek apibendrinant nuomonių įvairovę, atsispindinčią visuomenės informavimo priemonėse, tiek iš įtakingiausių politinių partijų ir sąjūdžių nuostatų.

savanoriškas karinis junginys, 1944 m. vasario mėn. įsteigtas kovai su banditizmu Lietuvoje, susitarus su vokiečių okupacine administracija. Vadovavo generolas P. Plechavičius.

valdžios institucijos, pavaldžios centrinei valstybės vyriausybei, bet turintys nustatytus įgaliojimus tvarkyti jiems pavaldžios valstybės teritorijos dalies reikalus.

(Viet Cong), Vietnamo karo (1955-1975) metu oponentų sugalvotas komunistų partizanų būrių ir jų organizacijos P. Vietname pavadinimas.

(Viet Minh; pilnas pavadinimas Viet Nam Doc Lap Dong Minh Hoi – Vietnamo nepriklausomybės lyga), Indokinijos komunistų partijos kovai su prancūzais ir japonais 1941 m. P. Kinijoje įkurta organizacija. Vadovas Ho Ši Minas.

SSRS remiamo komunistinio Š. Vietnamo (Vietnamo Demokratinės Respublikos) ir Vietkongo karas su P. Vietnamu (Vietnamo Respublikos) bei JAV 1955-1975 m.

(angl. whigs), politinė partija, susiformavusi XVII a. Anglijoje, šiuolaikinės D. Britanijos liberalų partijos pirmtakė.

(1609-1677), istorikas. 1654-1655 m. – Vilniaus universiteto rektorius. Lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą „Lietuvos istoriją“ nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572 m.).

(normanai), senieji Jutlandijos (Danijos) ir Skandinavijos (Norvegijos, Švedijos) gyventojai, kurie VIII a. pab.-XI a. vid. rengė grobiamuosius žygius į kitas Europos šalis ir mėgino kai kuriose jų įsikurti.

(Vittorio Emanuele II; 1820-1878), Sardinijos ir 1861 m. suvienytos Italijos valstybės pirmasis karalius.

(Victoria; 1819-1901), D. Britanijos ir Airijos karalienė (nuo 1837). Jos valdymo laikai laikomi britų kolonijinės imperijos klestėjimo epocha ir vadinami Viktorijos amžiumi.

(1872-1942), visuomenės veikėjas, teisininkas. Dalyvavo kuriant Lietuvos demokratų partiją, Lietuvos valstiečių sąjungą, Lietuvių mokslo draugiją, laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1917-1920 m. Lietuvos Tarybos narys.

(1851-1926), visuomenės veikėjas, inžinierius. Leido rankraštinį laikraštį „Kalvis melagis“ (1875-1876). Platino nelegalią lietuvišką spaudą. 1904 m. įsteigė Vilniuje spaustuvę ir lietuvišką knygyną. 1904-1907m. leido ir redagavo dienraštį „Vilniaus žinios“. 1922-1923 m. susisiekimo ministras. Parašė apsakymų, mokslo populiarinimo knygelių, vadovėlių, vertė užsienio rašytojų kūrinius.

Austrijos princas. 1377 m. Vienoje buvo sužieduotas su vos septynerių sulaukusia Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I jauniausiąja dukterimi Jadvyga.

(Wilhelm I; 1797-1888), Hohencolernų dinastijos Prūsijos karalius (nuo 1861) ir Vokietijos imperatorius (nuo 1871). Jam vadovaujant buvo suvienytos Vokietijos žemės.

(Wihelm II; 1859-1941), Hohencolernų dinastijos Vokietijos imperatorius (1888-1918).

(Willem van Oranje; 1650-1702), Anglijos karalius, Orano princo Vilhelmo II sūnus.

vienas iš penkių vyresniųjų lietuvių kunigaikščių, minimų 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču-Volyne. Vadinamas Daujoto broliu ir, vadinasi, galėjo būti antraeilis vyresnysis kunigaikštis. Veikiausiai buvo vienas iš artimų Mindaugo giminaičių, pašalintų vienijant Lietuvą.

(Vilniaus laikinoji archeologijos komisija), 1855-1865 m. veikusi mokslo draugija. Steigėjas – E. Tiškevičius. Komisijai priklausė Senienų muziejus, mokslinė biblioteka. Kasinėjo archeologijos paminklus, leido draugijos veiklai skirtus leidinius, išleido Senienų muziejaus katalogą. 1865 m. likviduota M. Muravjovo įsakymu.

(Elijahu Ben Salomon Zalmanas; 1720-1797), vienas žymiausių Rytų Europoje rabinų (žydų mokslininkų ir dvasininkų) ir talmudistų (Talmudas – viena svarbiausių žydų religijos knygų), Talmudo ir rabinų raštų aiškintojas, laikomas paskutiniuoju žymiu klasikinio rabinizmo teologu.

svarbiausia Vilniaus vyskupijos bažnyčia. Pirmoji katedra buvo pastatyta XIII a. viduryje. Ji buvo pereinamojo (iš romaninio į gotiką) stiliaus. Manoma, kad po Mindaugo mirties (1263) galėjo būti paversta pagonių dievo Perkūno šventykla.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykęs lietuvių atstovų susirinkimas, kuriame buvo svarstomas Lietuvos valstybės atkūrimas. Dalyvavo 222 įvairių politinių srovių atstovai. Konferencija priėmė bendro pobūdžio rezoliuciją, kurioje skelbė, kad reikia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis; nustatyti Lietuvos santykiams su kitomis valstybėmis turi būti išrinktas Steigiamasis seimas. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba.