Žodynas

(1906-2000), lietuvių rašytojas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė apsakymų, romanų („Ieškau gyvenimo draugo“, „Broliai Domeikos“), apysakų, kūrinių vaikams.

taikos sutartis tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Kryžiuočių ordino. Sudaryta 1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse (veikiausiai Užnemunėje). Jogaila slapta įsipareigojo nepadėti Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, jeigu jo valdas pultų kryžiuočiai.

(it. doge), Venecijos (VII a. pab.-XVIII a.) ir Genujos (XIV-XVIII a.) respublikų valdytojas. Renkamas iki gyvos galvos. Nuo 1528 m. Genujoje – 2 metams.

(pranc. dragons), kavalerijos rūšis Europoje nuo XVI a. (Rusijos armijoje nuo XVII a.). Parengti kovoti raiti ir pėsti.

(gr. Drakn; VII a. pr. Kr.), Atėnų aristokratas, įstatymų leidėjas. 621 m. pr. Kr. išrinktas archontu, pirmasis užrašė paprotinius įstatymus. Už visus nusikaltimus – didelius ir menkus – skyrė žiaurias bausmes, todėl sakyta, kad Drakonto įstatymai užrašyti krauju. Įstatymai numatė ir kitas bausmių rūšis: pilietinių teisių atėmimą, pardavimą į vergiją, pinigines baudas.

antrasis bitininkystės raidos etapas Lietuvoje (pirmasis – medžioklinė bitininkystė; tada žmonės, radę drevę su bitėmis, visus korius su medumi paimdavo, o bites palikdavo žūčiai be maisto). Drevinės bitininkystės laikotarpiu žmonės, radę drevę (uoksą) su bitėmis, dalį korių palikdavo, kad bitės neišnyktų. Be to, darytos ir dirbtinės drevės. Nuo XVI a prasidėjo kelminė, o nuo XIX a. pabaigos – rėminė bitininkystė.

(diplomatinio korpuso) (pranc. doyen), savotiškas diplomatinio korpuso seniūnas, kuriuo pagal nusistovėjusią tradiciją visi kurioje nors valstybėje dirbantys diplomatiniai pasiuntiniai laiko ilgiausiai toje šalyje išdirbusį kolegą.

filosofinė koncepcija, skelbianti, kad tikrovė yra dvejopos – materialios ir dvasinės – prigimties. Tai antgamtinio, transcendentinio, anapusinio pasaulio pripažinimas.

(1922-1992), Čekoslovakijos politikas, „Prahos pavasario“ lyderis.

(1888-1932), architektas, dailininkas scenografas. Vienas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos, Valstybės archeologinės komisijos, Lietuvių inžinierių draugijos steigėjų. Dirbo architektu Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijoje.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir jo brolio Skirgailos su Kryžiuočių ordinu sudarytos 3 sutartys Dubysos žiočių saloje 1382 m. spalio 31 d.

(it. duče – vadas), fašistinės Italijos diktatoriaus, B. Musolinio titulas.

senovės Rusioje – kunigaikščio patarėjų taryba. XVI-XVII a. bajorų dūma virto aukščiausiuoju įstatymų leidimo organu, bet Petras I 1711 m. ją panaikino. 1870 m. sukurtos miestų savivaldybės taip pat pavadintos dūmomis. Valstybės Dūmos vardas suteiktas 1906-1917 m. veikusiam Rusijos imperijos parlamentui. Valstybės Dūma dar kartą įkurta 1993 m.

Lietuvos viduramžių valstiečio sodyba (kiemas) su žmonėmis ir žeme. Praminta dūmu, nes kūrenant židinį be kamino rūkdavo visas namo stogas.

(1910-1991), lietuvių mokslininkė, etnografė.

(1909-2000), lietuvių istorikas, istorijos mokslų daktaras.

1260 m. liepos 13 d. žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Mūšis įvyko kuršių žemėje prie Durbės ežero (dabartinė Latvija, Liepojos apylinkės). Ši pergalė sustabdė kryžiuočių veržimąsi į Žemaitiją, sukilo kai kurios baltų gentys, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.

Kryžiuočių ordino brolis, magistro kapelionas, „Dusburgo kronikos“ autorius.

viduramžiais – feodalo valda ir gyvenvietės apie ją, vėliau – stambaus žemės valdytojo ūkis. Feodalinį dvarą sudarė feodalo žemė – domenas ir valstiečių naudojama žemė.

XV-XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Rūmų arba dvaro iždininkas buvo didžiojo iždininko pavaduotojas, tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio biudžetą. Iždininkai buvo ATR senatoriai. Nuo 1775 m. rūmų iždininkas turėjo ministro rangą.

(kt. rūmų maršalas), XV-XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Didžiojo (žemės) maršalo pavaduotojas.

ankstyvaisiais viduramžiais suformuluota bažnyčios ir valstybės santykį nagrinėjanti teorija. Pagal ją žmonių visuomenė turi dvigubą vertybių sistemą ir dvigubą organizaciją, kuri tas vertybes saugo. Dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi bažnyčia, kuriai priklauso ir visuomenės švietimas. Tuo tarpu žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso pasaulietinei valdžiai ir tam reikalui sukurtoms jos institucijoms.

partinė sistema, kai tarp visų veikiančių partijų pajėgumu ir įtaka išsiskiria dvi partijos, kurios periodiškai keičia viena kitą valdžioje. Dvipartinės sistemos susiklostymas nereiškia, kad kitoms partijoms kaip nors kliudoma veikti, tačiau jų galimybės laimėti rinkimuose daugumą balsų yra labai menkos.

Dzeusas, Hera, Apolonas, Artemidė, Arėjas, Atėnė, Afroditė, Hefaistas, Hermis, Poseidonas, Demetra, Hestija. Šie dievai taip buvo pavadinti pagal Homero kūrybą. Vėliau įtrauktas ir Dionisas.

(lot. Leges duodecim tabularum), sen. Romos įstatymų rinkinys.  12-oje bronzos lentelių V a. pr. Kr. vid. surašyti įstatymai suvaidino reikšmingą vaidmenį tolesnėje Romos teisės raidoje. Jie apie 1000 metų buvo visos Romos teisės pagrindas ir šaltinis.

XIV-XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Užnemunėje, Vakarų Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje, skyrusi tankiau gyvenamas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos.

apie VIII a. pr. Kr. Paršvos Indijoje sukurta religinė etinė sistema, kurią reformavo Vardamana Mahavira (skr. didysis vyras; apie 599-527 m. pr. Kr.), dar vadinamas Džina (skr. nugalėtojas), garbinamas kaip 24-asis Tirthankara, arba pranašas. Būdingas tikėjimas karma (poelgių visuma ankstesniuose įsikūnijimuose), kurią galima pagerinti tinkamai elgiantis, o tikėjimu ir moraline disciplina pasiekiama tobulybė, ir tuomet nebereikia gimti iš naujo.

(1743-1826), JAV politikas, vienas JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir Konstitucijos autorių. Jo pažiūrose atsispindėjo Dž. Loko ir prancūzų švietėjų idėjos.

(kn. can, skr. dhjana – meditacija), svarbiausia budizmo sekta Japonijoje. VI-VII a. atsirado Kinijoje, patyrė didelę daosizmo įtaką, nuo XII-XIII a. paplito Japonijoje. Jo esmė – siekti išsilaisvinimo per nušvitimą.

(1877-1926), revoliucionierius, vienas 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje organizatorių, Rusijos ypatingosios komisijos (ČK) įkūrėjas ir pirmininkas (1917), pramintas „geležiniu Feliksu“.