Žodynas

(lot. abbas – tėvas):
1. vyrų katalikų vienuolių senųjų ordinų (benediktinų, cistersų, trapistų) vienuolyno (abatijos) viršininkas;
2. Prancūzijos, Italijos katalikų bažnyčios kunigas.

žr. Pirmasis ATR padalijimas, Antrasis ATR padalijimas, Trečiasis ATR padalijimas.

Ankstesnis Etiopijos pavadinimas.

(lot. abolitio – panaikinimas), visuomeninis politinis judėjimas JAV dėl vergijos panaikinimo.

Pirmasis Izraelitų patriarchas, pripažįstamas judaizmo, krikščionybės ir islamo.

valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs ir įstatymų leidimo, ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atskaitingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato politikos turinį. Jam mirus sostas atitenka įpėdiniui.

(pranc. absolutisme iš lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas), valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui – imperatoriui, karaliui, carui.

(lot. absolutus), besąlygiškas; visiškas; nepriklausomas; nevaržomas; neribotas.

(Abu Bakr; apie 573-634), pirmasis islamo kalifas (632-634). Vienas iš anksčiausiai priėmusių islamą, artimas Mahometo bendražygis.

(pilnas pavad. vok. Amt Ausland Nazisten und Abvehr), nacistinės Vokietijos karinė žvalgybos ir kontržvalgybos organizacija.

(pers. Hakhamanishiya), Persijos karalių dinastija (559-330 pr. Kr.), kildinusi save iš legendinio karaliaus Achaimeno.

(gr. Achaioi, lot. Achaei), Homero epų etnonimas, kuriuo vadinti graikai, dalyvavę Trojos kare.

(gr. Achilleus), sen. graikų mitologijos personažas, mirmidonų karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos Tetidės sūnus, narsiausias ir drąsiausias Trojos karo dalyvis.

(tikr. Vaitiekus; apie 956-997), vienuolis, pirmasis misionierius prūsų žemėse.

kai kuriose Vakarų Europos šalyse ir Rusijos imperijoje – mokslinis stažuotojas, profesoriaus, akademiko ar katedros vedėjo padėjėjas mokslų akademijoje, aukštojo mokslo įstaigoje, universitete.

(lot. administratio – tvarkymas, vadovavimas, valdymas):
1. valstybės valdymo organai;
2. vykdomosios valdžios organai;
3. organizacijų, įstaigų, įmonių vadovaujantysis personalas.

visuma taisyklių ir normų, reguliuojančių valstybės administracijos veiklą.

(lot. adventus – atėjimas), keturių savaičių išganytojo laukimo laikotarpis prieš Šv. Kalėdas. Etninėje lietuvių kultūroje advento metu galioja įvairūs draudimai.

protestantizmo srovė. Laukia antrojo Kristaus atėjimo ir tūkstantmetės karalystės.

P. Afrikos politinė partija, kurią 1912 m. Blumfonteine įkūrė zulų metodistų dvasininkas J. V. Diubė.

(AVO), 53 Afrikos šalių tarpvyriausybinė organizacija. Įkurta 1963 05 25 Adis Abebos konferencijoje, 32 šalių lyderiams pasirašius AVO chartiją.

(gr. Aphroditē, aphros – puta), senovės graikų meilės ir grožio deivė.

(turk. aga – vadovas, ponas), Osmanų imperijoje aukštą rangą arba socialinę padėtį turinčio asmens titulas.

(gr. Agamemnōn), Atrėjo sūnus, Menelajo brolis, mitinis Mikėnų ir Argo karalius, vadovavęs graikams Trojos kare.

(lot. agitatio – raginimas):
1. veikla, kuria siekiama suburti bendraminčius kokiam nors tikslui;
2. skleidimas kokių nors idėjų, principų norint ką nors įtikinti.

asmuo, užsiimantis agitacija.