Datos

1202 – įkurtas Kalavijuočių ordinas

(ofic. Kristaus kariuomenės broliai), XIII a. 1-4 deš-čio vokiečių vienuolių karinis ordinas ir jo įkurta valstybė rytų Pabaltijyje. 1202 m. įkūrė Rygos vyskupas Albertas. Ordinui vadovavo magistras. 1236 popiežius Grigalius IX paskelbė kryžiaus žygį į Lietuvą. Tais pačiais metais Kalavijuočių ordinas ir kryžeiviai buvo sumušti Saulės mūšyje. Po šio mūšio 1237 popiežius prijungė Kalavijuočių ordiną prie Kryžiuočių ordino. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.

1236 – Saulės mūšis

mūšis tarp Lietuvos (veikiausiai žemaičių) ir Kalavijuočių ordino, 1236 09 22 įvykęs Saulės žemėje netoli Šiaulių. Ordino kariuomenė buvo sutriuškinta, po šio mūšio (1237) Kalavijuočių ordinas tapo autonomine Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.
Daugiau – žodyne.

1236-1263 – Mindaugo valdymas

1251 – Mindaugo krikštas

1253 – Mindaugo karūnavimas

1260 – Durbės mūšis

1260 07 13 žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Mūšis įvyko kuršių žemėje prie Durbės ežero (dabartinė Latvija, Liepojos apylinkės). Šis mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas karuose su kryžiuočiais. Iki 8 dešimtmečio vidurio buvo sustabdytas Vakarų Europos feodalų veržimasis į rytus. Pabaltijyje pasikeitė politinė situacija. Galutinai žlugo Livonijos ordino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Po Durbės mūšio Livonijos ordinas iš Duobės (Livonijoje) ir Jurgenburgo pilių išvedė savo įgulas, pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. 1261 Mindaugas oficialiai atsisakė krikščionybės, nutraukė taiką su Livonijos ordinu ir ėmė kariauti su vokiečių riteriais.
Daugiau – žodyne.

1260-1274 – Didysis prūsų sukilimas

1260-1274 visą kraštą apėmęs prūsų sukilimas. Sukilti paskatino žemaičių pergalė Durbės mūšyje (1260). Išsirinkę savo vadus: sambiai – Glandą, natangai – Herkų Mantą, varmiai – Glapą, pagudėnai – Auktumą, bartai – Divonį 1260 09 20 vienu metu (išskyrus Kulmo sritį) pradėjo sukilimą. Vyriausiuoju vadu tapo H. Mantas. Nuo 1265 sukilėlių jėgos seko, dalis prūsų vitingų perėjo į Ordino pusę. Ordinas, sulaukęs paramos iš V. Europos, 1272 perėjo į puolimą. 1273 žuvo Mantas. Galiausiai 1274 sukilimas buvo nuslopintas. Iki 1295 net 4 kartus prūsai vėl bandė sukilti, tačiau nesėkmingai.

XIII a. pab. – LDK nuolatinio karo su kryžiuočiais pradžia

1316-1341 – Gedimino valdymas

1323 – Pirmasis Vilniaus paminėjimas istoriniuose šaltiniuose

1336 – Pilėnų gynyba

Pilėnų pilies vieta nenustatyta. Ji tapatinama su Punios piliakalnio pilimi, tačiau labiau tikėtina, kad ji buvo prie Nemuno žemupio. Šaltiniuose minimas garsusis Pilėnų gynimas prasidėjo 1336 02 24. Kryžiuočiai ir jų talkininkai, vadovaujami Ordino didžiojo magistro Dytricho fon Altenburgo, apsupo Pilėnus. Pasak kryžiuočių kronikų, pilyje buvo 4000 žmonių (deja, tai mažai tikėtina), vadovaujamų Margirio. Kilus gaisrui ir dėl priešo persvaros nebegalėdami atsiginti, gynėjai, pasak vokiečių kronikininkų, nusižudė.

1345-1377 – Algirdo valdymas

1348 – Strėvos mūšis

mūšis, įvykęs 1348 02 02 prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino. 800 karių Ordino kariuomenei vadovavo didysis maršalas Zygfrydas fon Dahenfeldas. Ji 1348 01 24 įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, kad jai vadovavo didžiojo kunigaikščio brolis Narimantas). Pasak kryžiuočių kronikų, kryžiuočiai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą. Daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Mūšio baigtis pagerino Ordino padėtį po 1345 m. pralaimėto žygio į Lietuvą.

1362 – sugriauta Kauno pilis

pilis įkurta Nemuno ir Neries santakoje. Pirmoji mūrinė pilis, pastatyta XIII a. antroje pusėje. Ją sudarė 0,5 ha kiemas, kurį juosė 2 m storio ir 12-13 m aukščio gynybine siena. 1362, ginant Vaidoto įgulai, pilį sugriovė kryžiuočiai. Antroji pilis buvo pastatyta iki 1368. Po Žalgirio mūšio Kauno pilies karinė reikšmė sumažėjo. XVIII a. ji buvo apleista. 1970-1974 pilies griuvėsiai konservuoti ir iš dalies restauruoti. Pietrytiniame jos bokšte 1964 įrengtas muziejus.

1363 – Mėlynųjų Vandenų mūšis

1363 LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis prie Mėlynųjų Vandenų upės (veikiausiai prie dabartinės Siniuchos, pietinio Bugo kairiojo intako). LDK kariuomenei vadovavo Algirdas. Aukso ordos pajėgos buvo sumuštos, o jos valdos iki Baltosios pakrantės (tarp Dniepro žemupio ir pietinio Bugo žiočių) nuniokotos. Manoma, kad Baltoji pakrantė tapo priklausoma nuo LDK. Išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – savo sūnui Vladimirui. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai-totoriai patyrė Rytų Europoje. LDK valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietų kelią iš Centrinės Europos per Podolę į Genujos kolonijas šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje.

1370 – Rūdavos mūšis

mūšis tarp LDK ir Kryžiuočių ordino 1370 02 18. Algirdo ir Kęstučio vedama LDK kariuomenė 1370 02 17 užėmė Rūdavos pilį (18 km į šiaurę nuo dabartinio Kaliningrado), o kitą dieną susikovė su priartėjusiais kryžiuočiais. Didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės vedama kariuomenė nugalėjo lietuvius. Pasak kronikininkų, lietuvių žuvo nuo 1 iki 3,5 tūkst., o kryžiuočių – apie 176-300. Tarp jų buvo 26 riteriai, 2 komtūrai ir didysis Ordino maršalas H. fon Šindekopfas. Manoma, kad lietuvių nuostoliai perdėti: Kęstutis tais pat metais vėl žygiavo į Prūsiją. Kai kurie istorikai, motyvuodami tuo, kad kryžiuočių kronikos nutylėjo mūšio eigą ir kad jame žuvo žymūs Ordino vadai, teigia, kad mūšį laimėjo LDK kariuomenė.

1382-1392 – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos valdymas

1385 – Krėvos unija

Krėvos unijos aktas
Krėvos unijos aktas

1385 08 14 dinastinės sąjungos sutartis tarp LDK ir Lenkijos. Sudaryta Krėvoje (dabartinė Baltarusija, Smurgainių raj.). Lenkijos vardu sudarė oficiali karalystės delegacija, LDK vardu – Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Savo antspaudus pridėjo Jogailos broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Jogaila patvirtino pasižadėjimus: vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su broliais ir valdiniais pasikrikštyti katalikų apeigomis; sumokėti buvusiam Jadvygos sužadėtiniui Austrijos sosto įpėdiniui kunigaikščiui Vilhelmui Habsburgui 200 000 florinų už sužadėtuvių nutraukimą; grąžinti Lenkijai belaisvius ir atgauti jos prarastas žemes; prijungti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Sudaryti Krėvos sutartį su Lenkija LDK labiausiai skatino bendra kova su kryžiuočiais. Lenkijos ponai, pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti LDK suverenumą ir valstybingumą, paversti LDK Lenkijos karalystės provincija. Krėvos sutartis sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam ir socialiniam ekonominiam suartėjimui, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karines jėgas prieš Kryžiuočių ordiną. Krėvos sutartis turėjo ir neigiamų Lietuvai padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta su ja tik asmenine unija, tačiau Krėvos sutartis teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus.

1386-1569 – LDK ir Lenkijos dinastinė unija

vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga (pvz., jau XIV a. lenkų bajorija tikėjosi sudaryti D su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste).

1387 – Lietuvos krikštas

1392 – Astravo sutartis

Astravo sutarties aktas
Astravo sutarties aktas

1392 08 04 Astravo dvare, netoli Lydos, sudaryta sutartis tarp Jogailos ir Vytauto. Šia sutartimi buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas susigrąžino Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio žemes, gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Vytautas oficialiai pasiskelbė Jogailos vasalu. Po Vytauto mirties pagal šią sutartį jo valdomos žemės turėjo atitekti Lenkijos karaliui.

1392-1430 – Vytauto valdymas

1397 – įkurta pirmoji mokykla Lietuvoje

1399 – Vorsklos mūšis

LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis, įvykęs 1399 08 12 prie Vorsklos (Dnepro kairysis intakas, apie 350 km į pietus nuo Kijevo). Vytauto surengtas žygis prieš Aukso ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Mūšio pradžioje, kai kovėsi tik Aukso ordos kariuomenės avangardas, vadovaujamas Edigėjaus, persvarą turėjo LDK. Įsijungus pagrindinėms Aukso ordos pajėgoms, LDK kariuomenė buvo apsupta ir sutriuškinta. Žuvo daug žymių vadų, Algirdo ir Karijoto sūnų, sritinių LDK kunigaikščių. Mongolai-totoriai nusiaubė LDK žemę iki Lucko, o iš Kijevo paėmė išpirką. Nepaisant pralaimėjimo, LDK išlaikė savo valdžioje Juodosios jūros pakrantes.
Daugiau – žodyne.

1401 – Vilniaus-Radomo sutartis

1401 metų LDK ir Lenkijos sutartis. Lenkija patvirtino LDK savarankiškumą, Vytautą pripažino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Po Vytauto mirties LDK turėjo būti valdoma Jogailos arba jo įpėdinio Lenkijos karaliaus. Lenkijos ponai po Jogailos mirties negalėjo rinkti karaliaus be Vytauto ir LDK didikų bei bajorų pritarimo. Jogaila formaliai ir toliau liko vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1401 m. susitarimai nesukūrė naujos situacijos, jų dokumentais buvo tik juridiškai įforminti nuo 1398 m. egzistavę santykiai. Nauja buvo tai, kad 1401 m. LDK greta valdovo oficialiai atstovavo ir bajorai, savo vardu paskelbę valstybinį aktą.

1410 – Žalgirio mūšis

(Griunvaldo mūšis, Tanenbergo mūšis), istorinės reikšmės LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene. Įvyko 1410 07 15 Kryžiuočių ordino valdose, prie Žalgirio (lenkiškai „Grunwald“, vokiškai „Grünwald“) ir Tanenbergo (lenkiškai „Stębark“) kaimo (dabartinė Lenkija, Olštino vaivadija; apie 80 km į pietryčius nuo Malborko). Nugalėjo jungtinė Vytauto ir Jogailos vadovaujama kariuomenė. Po Žalgirio mūšio prasidėjo Kryžiuočių ordino smukimas ir baigėsi apie 200 metų trukę Lietuvos puldinėjimai. Žalgirio pergalė pakėlė LDK ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir sustiprino jų galią.
Daugiau – žodyne.

1411 – Torūnės taika

Torūnė
Torūnė

LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu po 1409-1410 karo, 1411 02 01 pasirašyta Torūnėje. LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), perleistą ordinui 1398 Salyno ir 1404 Racionžo sutartimis. Lenkija atgavo Dobrynę. Kryžiuočių ordinas turėjo Lenkijai sumokėti 100 000 kapų Prahos grašių. Abiejų pusių pirkliams suteikta susisiekimo ir prekybos laisvė. Po T sustabdyta Ordino ekspansija į LDK bei Lenkijos žemes.

1413 – Žemaitijos krikštas

1413 – Horodlės unija

Horodlė
Horodlė

1413 10 02 LDK ir Lenkijos susitarimas. Buvo surašyti 3 aktai: Jogailos ir Vytauto, Lietuvos didikų ir Lenkijos ponų. Jogailos ir Vytauto susitarimu nuspręsta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos mirties ir Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Lenkijos pavyzdžiu LDK įvestas naujas administracinis suskirstymas ir pareigybės (vaivados, kaštelionai). Vytauto parinktoms 47 lietuvių bajorų šeimoms buvo suteikti lenkų ponų herbai. Šiuo susitarimu abi valstybės pademonstravo vienybę, kai nesėkmingai pasibaigė 1413 Šv. Romos imperijos legato B. Makros derybos su Jogaila ir Vytautu dėl LDK ir Kryžiuočių ordino sienų. Horoldės unija pabrėžė Lietuvos katalikiškumą ir ordino pretenzijų į Žemaitiją nepagrįstumą.

1422 – Melno taika

1422 09 27 LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu. Sudaryta LDK ir Lenkijos kariuomenių stovykloje prie Melno ežero. Kryžiuočių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos. Ordinui liko Nemuno žiotys ir Klaipėda, o Lietuvai buvo pripažintas pajūrio ruožas nuo Palangos iki Šventosios. Taip Lietuva atgavo Baltijos pajūrį, o Ordinas buvo perskirtas į dvi valdas. Melno taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu. Pirmą kartą Ordinas buvo priverstas atsisakyti visų teritorinių, politinių ir kitokių pretenzijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

1430-1432 – Švitrigailos valdymas

(apie 1370-1452 02 10), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, sūnus. 1430 m., po Vytauto mirties, LDK kunigaikščiai ir didikai paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Gindamas LDK suverenumą, buvo sumanęs karūnuotis, tačiau Jogaila atšaukė brolio išrinkimą. Konfliktas virto karu. Remiamas Kryžiuočių ordino, imperatoriaus Zigmanto, Moldavijos valdovo, Didžiosios ordos totorių ir Rusios kunigaikščių, Švitrigaila atrėmė lenkų bandymus užimti Volynę, panaikinti LDK savarankiškumą. Tačiau lenkams apkaltinus jį stačiatikybės Lietuvoje platinimu, 1432 m. buvo sukurstytas sąmokslas ir Švitrigaila pabėgo į Polocką, o didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. LDK prasidėjo vidaus karas. Lemiamame Pabaisko mūšyje (1435 m.) Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta. Švitrigaila neteko valdžios daugelyje rusų žemių ir 1437 m. pasidavė Lenkijai. 1440 m. žuvus Žygimantui, Švitrigaila tapo LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero vietininku Lucke. Palaidotas Vilniaus katedroje.

1435 – Pabaisko mūšis

(Šventosios, Ukmergės mūšis), 1435 09 01 įvykęs mūšis tarp pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kariuomenių (manoma, kad abi turėjo po maždaug 15 000 žmonių). Įvyko prie Žirnajų ežero ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio (apie 10 km į pietus nuo Ukmergės). Švitrigailos kariuomenę sudarė daugiausia jo šalininkai iš LDK rytų žemių, jį rėmė Livonijos ordino karių dalys. Žygimanto kariuomenė buvo sudaryta daugiausia iš LDK gyventojų, ją rėmė karių dalis iš Lenkijos (vadas Jokūbas Kobilinskis), kurios ponai stojo prieš griežtą LDK savarankiškumo gynėją Švitrigailą. Auštant Švitrigailos pajėgos nuo vakarinės ežero pusės ėmė trauktis Ukmergės link. Pastebėjusi šį manevrą, Žygimanto kariuomenė, stovėjusi kitoje ežero pusėje, įsiveržė į Švitrigailos kariuomenės vidurį, suskaldė ją į dvi dalis ir sumušė. Ordino magistras Frankė Kerskorlas žuvo, Švitrigaila pabėgo į Polocką. 42 kunigaikščiai, Švitrigailos šalininkai, pateko į nelaisvę. Mūšiu iš esmės baigėsi vidaus karas, prasidėjęs 1432 m., Žygimanto šalininkams pašalinus Švitrigailą iš didžiojo kunigaikščio sosto. Buvo suduotas smarkus smūgis Livonijos ordinui.

1447 – Kazimiero privilegija

Privilegija, suteikta 1447 05 05 LDK bajorams, katalikų dvasininkams ir miestiečiams už LDK ponų sutikimą, kad didysis kunigaikštis Kazimieras priimtų Lenkijos karaliaus vainiką. Šiuo aktu Kazimieras pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto laikais. Didysis kunigaikštis įsipareigojo valstybines pareigas skirti tik vietos bajorams, teikti jiems pirmenybę skiriant dvasininkus į vakuojančias vietas. Ši privilegijos nuostata turėjo apsaugoti nuo galimo Lenkijos bajorijos kišimosi į Lietuvos valstybės vidaus gyvenimą. Pažadėta nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį. Didysis kunigaikštis atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai, išskyrus pilių statymą. Pažadėta nepriimti į didžiojo kunigaikščio žemes pabėgusių bajorų žmonių, o bajorams drausta priimti didžiojo kunigaikščio valstiečius-bėglius. Bajorams leista teisti savo valstiečius. Pirmą kartą garantuotos LDK miestiečių luominės teisės. Privilegija dar kartą išplėtė LDK bajorų ekonomines ir socialines teises, suvaržė (finansiškai ir politiškai apribojo) didžiojo kunigaikščio valdžią. Nuo Vytauto laikų dalindami bajorams didžiojo kunigaikščio domeno žemes ir jose gyvenusius valstiečius, Lietuvos valdovai darėsi ekonomiškai ir politiškai vis labiau priklausomi nuo bajorų luomo.

1492 – Aleksandro privilegija

Privilegija pasirašyta Aleksandrui tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Dokumentas nustatė iš esmės naujus didžiojo kunigaikščio ir LDK Ponų tarybos santykius, dar labiau apribodama valdovo valdžią. Aleksandras pakartojo ir patvirtino visas anksčiau didžiųjų kunigaikščių suteiktas LDK bajorams teises ir privilegijas bei jas išplėtė. Ponų taryba nuo šiol galėjo kontroliuoti ir tvarkyti valstybės finansus, ginti bajorus už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą. Monarchas įsipareigojo tik su ponų tarybos žinia skirstyti valstybines pareigybes, turtus, vykdyti užsienio politiką, keisti ankstesnius kartu priimtus nutarimus.