Datos

V a. – frankų krikštas

496 m. priėmė krikštą frankų valstybės įkūrėjas Chlodvigas (Chlodivig I; 465 ar 466-511), kilęs iš Merovingų dinastijos.

Daugiau – žodyne.

622 – islamo atsiradimas

800 – frankų imperijos paskelbimas

Frankų valstybė 768-814 m.
Frankų valstybė 768-814 m.

frankai – vakarinių germanų genčių grupė. III-IV a. iš vidurinio ir žemutinio Reino pradėjo migruoti į pietvakarius – Galiją. 498 pasikrikštijąs frankų karalius Chlodvigas sukūrė galingą Frankų valstybę, kuri 800 tapo imperija, viduramžių Vakarų civilizacijos šerdimi.

843 – Verdeno sutartis

aktas, kuriuo Frankų valstybės imperatoriaus Karolio didžiojo vaikaičiai Lotaras I, Karolis II Plikagalvis ir Liudvikas Vokietis 843 m. pasidalijo Karolio Didžiojo valdas. Šia sutartimi susidariusios valstybės davė pradžią būsimai Italijai, Prancūzijai, Vokietijai ir maždaug atitiko pradėjusių susidaryti italų, prancūzų ir vokiečių tautų gyvenamą teritoriją.

IX-XII a. – Kijevo Rusios valstybė

IX-XII a. pradžios rytų slavų valstybė Dniepro ir Dniestro baseinuose, Volgos aukštupyje. Sostinė – Kijevas. Valdžia priklausė didžiajam Kijevo kunigaikščiui. IX-X a. valstybės valdyme didelę reikšmę turėjo liaudies susirinkimas – večė. XI-XII a. pr. večė neteko ankstesnės svarbos: valstybėje šalia didžiojo kunigaikščio iškilo bojarinai. Po mongolų įsiveržimo ir K pavergimo prasidėjo didysis K slavų migravimas į šiaurę ir šiaurės vakarus. Apie Maskvą ėmė formuotis nauja rusų valstybė ir rusų tautybė.

X a. – Kijevo Rusios ir Lenkijos krikštas

Lenkija priėmė katalikybę 966 m., valdant Mieško I. Kijevo Rusia, valdoma Vladimiro, krikščionybę stačiatikybės forma priėmė iš Bizantijos 988 m.

962 – susikūrė Šventoji Romos imperija

Šventoji Romos imperija X a.
Šventoji Romos imperija X a.

(nuo XV a. pabaigos – Šventoji vokiečių tautos Romos imperija), Europos valstybinis junginys, gyvavęs 962-1806 metais. Įėjo Vokietija (galingiausia imperijos šalis), šiaurinė ir vidurinė Italijos dalis, Čekija, Burgundijos karalystė, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos žemės. Imperiją 962 m. įkūrė Vokietijos karalius Otonas I (936-973). XI-XIII a. imperatoriai kovojo su popiežiais dėl investitūros. Nuo 1438 m. Vokietijos karaliais ir Šv. Romos imperijos imperatoriais buvo renkami tik Habsburgai. Valstybę 1806 panaikino Napoleonas Bonapartas.

X a. – Lenkijos ir Rusios krikštas

XI a. – krikščionių bažnyčios skilimas

(gr. schisma – skilimas), krikščionių Bažnyčios skilimas 1054 m. į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčias.

XI a. – Kliuni reforma

vienuolynų gyvenimo ir Katalikų Bažnyčios pertvarkymai, pradėti 910. Ją pradėjo Burgundijoje įkurtas Kliuni vienuolynas. Tiesiogiai popiežiui pavaldus benediktinų ordino vienuolynas, valdomas įžymių abatų Beronono, Odono ir kt., siekė sugrąžinti Šv. Benedikto regulos grynumą. Sukurta Kliuni vienuolynų kongregacija 1049-1156 buvo viena didžiausių krikščionybės jėgų. Jai priklausė apie 200 vienuolynų. K sugriežtino vienuolynų gyvenseną, uždraudė simoniją.

XI a. – pirmasis universitetas Europoje

universitetų pirmtakės – XII-XIII a. kai kuriuose V. Europos miestuose veikusios aukštesniosios m-los, vadinamos bendrosiomis studijomis (lot. studia generalia). Dėstytojai ir mokiniai jungėsi į bendrijas, kurios buvo vadinamos universitetais. Bendrosiose studijose buvo mokoma visų to meto mokslų (lot. universitas litterarum). Apie XIV a. pab. U vardu pradėta vadinti pačias m-las (kai kurie un-tai vėliau dar buvo vadinami akademijomis). XIV-XV a. un-tai tapo tam tikros struktūros aukštojo mokslo institucija (su savo veiklos nuostatais, administracija); ją tvirtino valstybinė ar bažnytinė valdžia. Pirmieji U įsikūrė Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Viduramžiais U buvo vienintelis aukštosios m-los tipas.

XI-XIII a. – kryžiaus žygiai į Rytus

Kryžiaus žygiai
Kryžiaus žygiai
Kryžininkų valstybės Rytuose
Kryžininkų valstybės Rytuose
karai su musulmonais, siekiant išvaduoti Jeruzalę. Iš viso 1196-1270 m. organizuoti 8 pagrindiniai K. Pirmasis – 1096-1099, ketvirtasis – 1202-1204, aštuntasis – 1270.

XIII-XV a. – mongolai-totoriai viešpatauja Rusioje

Rytų Europos, Vidurio ir Vakarų Azijos nukariavime XIII a. dalyvavę mongolai. Per mongolų užkariavimus susikūrė Aukso ordos valstybė, kurioje iš tiurkų ir mongolų susidarė totorių tautybė.

1215 – Didžioji laisvių chartija

Didžioji laisvių chartija
Didžioji laisvių chartija

(angl. The Great Charter, lot. Magna Charta Libertatum), 1215 Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas raštas, kuriuo jis apribojo savo valdžią sukilusios bajorijos ir Bažnyčios naudai. Jos esmę nusako apibūdinimas „žiūrinti atgal ir pirmyn“. Joje patvirtinta Bažnyčios teisė rinkti savo hierarchus, pasižadėta neviršyti senjorinių teisių vasalų atžvilgiu, teisė pasipriešinti valdovui jam nevykdant savo įsipareigojimų. Ypač svarbi nuostata, neleidžianti suimti laisvo žmogaus bei areštuoti jo turtą be teismo sprendimo. Valdovo įstatymai galėjo būti leidžiami tik sutinkant Aukščiausiajai tarybai, iš kurios 1265 išsivystė parlamentas. Vėliau daugelį kartų tvirtinta D tapo nerašytos Anglijos konstitucijos pagrindu.

1265 – parlamento atsiradimas Anglijoje

(pranc. parler – kalbėti), vyriausybės organas, turintis įstatymų leidimo valdžią ir sudarytas iš rinkimus laimėjusių tautos atstovų.

1302 – Generalinių luomų atsiradimas Prancūzijoje

1. dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų susirinkimas, pirmą kartą sušauktas Prancūzijos karaliaus Pilypo IV 1302 Karalius siekė užsitikrinti visų luomų paramą kovai su popiežiumi Bonifacu VIII. Nuo 1463 G atsirado ir Nyderlanduose. Tai buvo dvasininkijos, bajorijos ir pasiturinčių miestiečių atstovai. Kiekvieno luomo atstovai posėdžiaudavo atskirai, bendri posėdžiai vykdavo retai; 2. Nyderlandų parlamentas.

1337-1453 – Šimtametis karas

Šimtametis karas
Šimtametis karas

karas, 1337-1453 vykęs tarp Anglijos ir Prancūzijos. Kovota dėl Prancūzijos žemių (Normandijos, Anžu, Flandrijos ir Akvitanijos). Anglų karaliai turėjo dideles valdas Prancūzijoje, o tai reiškė, kad jie buvo kartu ir Prancūzijos karaliaus vasalai. Pretekstas karui buvo Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą. Karas baigėsi Prancūzijos pergale. Karas žymiai paspartino abiejų šalių centralizaciją.

1453 – turkai Osmanai užgrobia Konstantinopolį

(Osman ogullari), turkų sultonų musulmonų dinastija (1299-1922). Pradininkas Osmanas I, kurio vardu imta vadinti jo sukurtą sultonatą (nuo 1453 pavadintas Osmanų imperija). Valstybę valdė 36 O dinastijos sultonai. Sosto paveldėjimo tvarka Osmanas I (Osman I; apie 1258-1326), Osmanų dinastijos ir valstybės, pavadintos jo vardu, įkūrėjas. Ertugrulo, Šiaurės vakarų Anatolijoje įkūrusio nedidelę valstybėlę, sūnus. Osmanais vėliau imta vadinti ir visus turkus. Vardas kilęs iš arabų usman (uthman – kaulų sutaisytojas, įtvėrėjas). Savo valstybę, priklausiusią tiurkų seldžiukų Konijos sultonatui, 1290 paskelbė nepriklausoma, išplėtė jos teritoriją, užkariaudamas kaimynines tiurkų ir nedideles krikščionių valstybėles. Didžiausia sėkmė – Bursos užkariavimas prieš pat mirtį. 1299 pasiskelbė sultonu.

XV a. pab. – Anglija ir Prancūzija tapo centralizuotomis valstybėmis

centrinei valdžiai pajungtos visos šalies sritys. Pvz., Prancūzijoje iš pradžių karalius pajungė savo valdžion vasalus, o XIII a. atkariavo iš Anglijos karaliaus Normandiją. Atskiras sritis valdė paskirti pareigūnai. Suvienijus šalį, visi gyventojai tapo karaliaus valdiniais.

XVI a. – Rusijos suvienijimas