Žodis „kalendorius“ kilęs iš lotyniškų „calendarium“ ir „calendae“. Pirmasis iš jų reiškia skolų knygą, nes senovės Romoje procentus už skolas mokėti kiekvieno mėnesio pirmąją dieną, kuri vadinosi „calendae“ (kalendos). Pavyzdžiui, sausio 1-ąją romėnai vadino „calendae januariae“.
Kalendorius – didelių laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta astronominiais ciklais – Žemės sukimosi, Mėnulio sukimosi aplink mūsų planetą, Žemės – aplink Saulę.
Kalendoriai atsirado jau seniausiose mūsų planetos civilizacijose, kai žmonėms kilo poreikis planuoti ūkinę veiklą ir apsispręsti, kada švęsti religines šventes. Senovėje paplito du dienų skaičiavimo būdai – pagal Mėnulį ir pagal Saulę.
Mėnulio kalendorius
Jo išradėjais laikomi šumerai, prieš šešis tūkstančius metų gyvenę Mesopotamijoje. Jų metus sudarė 12 Mėnulio mėnesių, kurių trukmė buvo po 29,5 paros, iš viso 354 dienos. Tokie metai buvo trumpesni už Saulės metus (dabar – 365,2421988 paros), todėl metų pradžia visą laiką buvo perkeliama į pavasarinio upių išsiliejimo pradžią. Žinoma, šumerams tai nepatiko, teko įvesti papildomą mėnesį.
Saulės kalendorius
„Europietiškas“ kalendorius prasideda prieš šešis-penkis tūkstančius metų senovės Egipte. Čia žemdirbių gyvenimą lėmė Nilo sezonai. Egiptiečių žyniai pastebėjo, kad upės potvynis prasideda tuoj pat po vasaros lygiadienio (šiandien – birželio 21-22 d.). Be to, tuo pat metu danguje po 70 dienų pertraukos suspindėdavo Sirijaus žvaigždė. Nustatę šiuos ryšius senovės išminčiai, remdamiesi Sirijaus patekėjimu išmoko numatyti Nilo potvynius, nuo kurių prasidėdavo ūkiniai metai. Egiptiečiai nuo vieno vasaros lygiadienio iki kito suskaičiavo 365 dienas, kurias sukirstė į 12 mėnesių po 30 dienų. Paskutinės penkios metų dienos, „nepatekusios“ į mėnesius buvo skiriamos religinėms šventėms.
Julijaus kalendorius
Šiandien beveik visame pasaulyje naudojamas kalendorius, kurį mums paliko senovės romėnai, pagrindus perėmę iš egiptiečių. Tiesa, kalendorius tobulėjo palaipsniui. Teigiama, kad iš pradžių romėnų metuose buvo 10 mėnesių ir 304 dienos. Pirmasis mėnuo buvo kovas, vadintas karo dievo Marso vardu. Po jo sekė balandis (iš lotyniško „aprire“ – skleistis, nes tuo metu sprogsta medžių pumpurai). Trečias skirtas deivei Majai, ketvirtas – Junonai. Kiti 6 mėnesiai buvo tiesiog numeruojami. Metai prasidėdavo pavasarį per pirmąją Mėnulio jaunatį. Likusių iki pavasario dienų romėnai mėnesiais neskirstė, visą žiemą gyvendavo „be laiko“ iki naujų metų pradžios, tik vėliau buvo įvesti Mėnulio metai (355 dienos), papildyti dviem naujais mėnesiais – sausiu ir vasariu. Kad metai atitiktų Saulės ciklą, kas antri metai būdavo pridedamas papildomas mėnuo – marcedonijus. Jo trukmę nustatydavo dvasininkai. Per jį reikėdavo grąžinti skolas.
Galų gale romėnai patys pasiklydo tokiame metų skaičiavime. Padėtį taisyti ėmėsi Romos diktatorius Gajus Julijus Cezaris. 46 m. pr. Kr. įvykdžius metų skaičiavimo reformą kalendorius jo garbei pavadintas Julijaus vardu. Be to, Romos senatoriai už didelius nuopelnus nusprendė mėnesį Quintilis (penktasis), kuriame gimė Cezaris pavadinti taip pat jo vardu. Cezaris pasikvietė grupę žymių astronomų, kurie nusprendė Mėnulio kalendorių pakeisti Saulės kalendoriumi. Jame metai – tai tarpas tarp dviejų žiemos lygiadienių, lygus 365,25 paros. Trejus metus iš eilės metai trunka 365 paras, o ketvirtieji (keliamieji) – 366.
Julijaus kalendorius vėliau dar buvo koreguojamas, keičiama mėnesių trukmė, imperatoriaus Oktaviano Augusto garbei atsirado Augusto vardu pavadintas mėnuo.
Grigaliaus kalendorius
Keliamųjų metų įvedimas neišsprendė visų problemų. Julijaus kalendoriaus metai labai nežymiai, bet šiek tiek ilgesni už astronominius Saulės metus. Todėl per 128 metus atsiranda 1 paros paklaida. Ilgą laiką į tai nebuvo kreipiamas dėmesys. Tikriausiai mokslininkai ir dvasininkai žinojo, kad kalendoriaus reforma yra didžiulis darbas. Tačiau XV amžiuje paklaida artėjo prie 10 parų. Atsirado keblumų nustatant krikščioniškų Velykų ir kitų švenčių dienas.
Reformos XV a. ėmėsi popiežius Sikstas IV, o baigė 1582 m. Grigalius XIII, sudaręs komisiją vadovaujamą Perudžos universiteto matematiko ir gydytojo Luidžio Lilo, kuri pataisė Julijaus kalendoriaus klaidas. Naujojo stiliaus kalendorius iki mūsų dienų paslinko per 13 dienų į priekį. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jis įvestas 1586 m., o naujų metų pradžia sausio 1 dieną katalikų religija išpažįstančioje Europoje įsigalijo tik 1691 m.
Grigaliaus kalendorius dabar yra visuotinai pripažintas, bet ir jis dar nėra absoliučiai tikslus Saulės kalendorius. Vienos paros paklaida susikaupia per 3300 metų.
Parengta pagal užsienio spaudą.
