FILOSOFO PRAŠYMAS
Senovės graikų filosofas Diogenas gyveno nepaprastai skurdžiai. Užsiauginęs ilgą barzdą, jis vaikščiojo dienos metu miesto gatvėmis be sandalų, su lazda rankoje ir krepšiu ant pečių. Naktis jis praleisdavo statinėje (pilose) už miesto.
Kartą jį ten aplankė Aleksandras Makedonietis. Valdovas tarė:
– Padarysiu tau viską, ko tu tik panorėsi. Prašyk!
– Neužstok man saulės,– paprašė filosofas vienintelės malonės.
Aleksandras Makedonietis pasitraukė ir pasakė:
– Jeigu aš nebūčiau Aleksandras, aš norėčiau būti Diogenas.
PROTINGI PLAUKAI
Kartą vienas plikis ėmė Diogeną įžeidinėti ir iš jo juoktis. Tada Diogenas jam tarė:
– Ant tavęs aš nepykstu, bet tavo plaukus tai giriu, kad jie nuo tokios netikusios galvos nusikraustė.
LOGIKOS PAMOKA
Diogenas pateko į turtingo žmogaus pokylį. Čia jam pripylė didelę taurę vyno. Filosofas paėmė taure ir išpylė ant grindų. Už tokį poelgį jį užsipuolė šeimininkas ir svečiai: kam jis veltui sunaikinęs tiek daug brangaus vyno. Diogenas atsakė:
– Jeigu būčiau išgėręs, vynas vis tiek būtų pražuvęs ir dar man pakenkęs. O dabar jis pražuvo, jokios žalos nepadaręs.
KENKSMINGAS GYVULYS
Diogeno mokinys paklausė jo:
– Kokio gyvulio įkandimas yra žalingiausias?
Filosofas atsakė:
Tarp laukinių žvėrių – šmeižiko, o tarp prijaukintų – meilikautojo.
DIOGENAS IR PLĖŠIKAI
Kai plėšikai sumanė parduoti vergijon savo belaisvį, graikų filosofą Diogeną, šis sušuko:
– Kas norėtų nusipirkti sau mokytoją?
DVARIŠKIS, KOPŪSTAI IR FILOSOFAS
Senovės filosofas Diogenas gyveno statinėje ant smėlėto jūros kranto, gėrė vandenį ir valgė tik šakneles ir daržoves. Vienas karaliaus dvariškių nutarė aplankyti filosofą ir atkalbėti jį nuo tokio keisto gyvenimo būdo. Atėjęs užtiko Diogeną kaip tik beruošiantį valgiui kopūsto galvą.
– Matai,– pasakė jam dvariškis,– jei kada nors būtum mokėjęs nusilenkti karaliui, nereikėtų dabar misti kopūstais!
– O tu, – atkirto Diogenas, – jei geriau mokėtum pramisti kopūstais, neturėtum pataikauti karaliui!
