Lenkų kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis gimė 1765 m. netoli Varšuvos, Guzove. Būdamas politikas ir diplomatas, savo kūrybą Oginskis nelabai vertino. Dešimties metų jis jau skambino fortepijonu ir grojo smuiku, bet nemėgo muzikos teorijos, laikydamas ją nuobodžiu dalyku.
1793-1794 m. Oginskis buvo iždininku Lietuvoje, dalyvavo 1794 m. T. Kosciuškos vadovaujamame sukilime. Sukilimui pralaimėjus, emigravo į Italiją. 1810 m. atvyko į Peterburgą ir gavo senatoriaus vardą. Nuo 1815 m. iki pat mirties 1833 m. jis gyveno Florencijoje.
Oginskis buvo talentingas improvizatorius. Veikiamas įvairių nuotaikų, jis sukūrė žymiuosius polonezus. (polonezas – iškilmingos eisenos muzika, nacionalinis lenkų šokis). Kiek jis iš viso parašė polonezų, tiksliai nenustatyta. Yra išėję keli leidiniai, kuriuose išspausdinta nuo 12 iki 14 polonezų. Iš Oginskio polonezų mokėsi F. šopenas. Oginskio polonezai pasižymi paprastumu, nuoširdžiu lyriškumu, melodingumu.
Be polonezų, Oginskis yra sukūręs dainų, romansų, mazurkų, valsų, maršų, kurie tačiau savo verte jiems neprilygsta. Jis parašė operą „Zelis ir Valkuras, arba Bonapartas Katre“, išleido „Memuarus apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų“, „Laiškus apie muziką“ ir kt.
Maždaug tuo pačiu laiku (1731-1803) gyveno ir Mykolas Kazimieras Oginskis, didysis Lietuvos etmonas. Populiaraus kompozitoriaus bendrapavardis M. K. Oginskis taip pat mėgo muziką. Jis parašė muziką scenos veikalams „Čigonai“, „Eliziejaus laukai“ ir kt., savo rezidencijoje laikė kapelą ir operos teatrą. Kai kas šiam Oginskiui nepagrįstai priskiria ir polonezus.
Mykolo Kleopo Oginskio polonezai išliko populiarūs ir iki mūsų dienų. Jo polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“ yra klausytojų ypač mėgiamas.
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 7.– P. 35.
