Net turtuoliai negalėdavo išsisukti nuo užkariautojų. Ispanų inkvizitoriai apšaukė eretikais, atimdavo iš jų turtus. šitaip atsirado mafija - slapta keršytojų bendrija. Kai valdžios teismai atsisakydavo teisti normandų didiką, išprievartavusį ūkininko žmoną, valstiečiai, susimetę į būrį, jį nužudydavo. Policijos viršininkas, kankinęs smulkų vagišių baisiąja cassetta, iškeliaudavo į aną pasaulį. Ilgainiui ryžtingiausieji valstiečiai ir varguoliai ėmė telktis į organizuotas bendrijas, kurias rėmė visa liaudis ir kurios iš esmės tapo antrąja, galingesne vyriausybe. Kai reikėjo atitaisyti kokią skriaudą, užuot kreipęsi į policiją, žmonės ėjo pas vietinės mafijos vadeivą, ir šis išspręsdavo problemą.
Didžiausias nusikaltimas, kurį galėjo padaryti sicilietis – tai suteikti valdžiai kokių žinių apie mafijos veiksmus. Todėl siciliečiai neprasižiodavo; tas jų tylėjimas buvo pavadintas omerta. Šimtmečiams bėgant, šis paprotys tiek įsišaknijo, kad žmonės nieku gyvu neteikdavo policijai žinių net apie nusikaltimus, nuo kurių patys būdavo nukentėję. Nutrūko visi saitai tarp paprastų žmonių ir valdžios teisingumo įstaigų, tad netgi vaikai buvo mokomi nerodyti svetimiems kelio į čia pat esantį kaimą ar kieno namus.
Tuos šimtmečius, kai Siciliją valdė mafija, jos egzistavimas buvo toks miglotas ir neapibrėžtas, kad valdžia iki galo taip ir nesuprato jos galios ir masto. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Sicilijos saloje niekas neištarė žodžio „mafija“.
<...>
Kai Musolinis pradėjo kopti į valdžią, donui Kročei jis nepadarė įspūdžio. Donas įdėmiai jį stebėjo ir priėjo prie išvados, kad tam vyrui stinga tiek gudrumo, tiek drąsos. O jeigu toks žmogus gali valdyti Italiją, išeitų, kad jis, donas Kročė, gali valdyti Siciliją.
Bet tuomet atėjo nelaimė. Kelerius metus išbuvus valdžioje, grėsmingas Musolinio žvilgsnis nukrypo į Siciliją ir mafiją. Dučė suvokė, kad mafija nėra neaiškaus plauko nusikaltėlių gauja, bet tikra slapta vyriausybė, kontroliuojanti jo imperijos dalį. Jis suprato, kad per visą savo gyvavimo laikotarpį mafija ėjo prieš visas Romos vyriausybes. Pastarąjį tūkstantį metų Sicilijos vadovai bergždžiai mėgino susidoroti su mafija. Diktatorius davė sau žodį sutriuškinti ją taip, kad ji niekados nebeatsigautų. Fašistai nepripažino demokratijos, teisinio vadovavimo visuomenei. Jie elgėsi kaip tinkami vardan to, ką laikė šalies gerove, trumpai tariant, naudojosi dono Kročės Malo metodais.
Musolinis pasiuntė savo patikimiausią ministrą Čezarę Morį į Siciliją prefektu, suteikęs jam neribotus įgaliojimus. Moris pirmiausia nutraukė visų Sicilijos teismų veiklą ir atėmė iš jos gyventojų visas teises. Jis užtvindė salą kareiviais, kuriems buvo įsakyta pirmiau šauti, o tik paskui klausinėti. Moris areštuodavo ir deportuodavo ištisus kaimus.
Iki Musolinio Italijoje nebuvo mirties bausmės, ir todėl mafija, naudojusi ją kaip pagrindinį prievartos įnagį, turėjo pranašumą prieš valdžią. Valdant prefektui Moriui padėtis pasikeitė. Išdidūs mafijozai, nesulaužę omertos įstatymo, nepalūžę netgi kankinami baisiąja cassetta, buvo sušaudomi. Vadinamieji sąmokslininkai buvo išsiunčiami į saleles Viduržemio jūroje. Per vienerius metus Sicilija neteko dešimtadalio gyventojų, mafija kaip valdanti jėga buvo sutriuškinta. Romai buvo nė motais, kad į jos platų tinklą pakliuvę tūkstančiai nekaltų žmonių kentėjo kartu su kaltaisiais.
Puzo M. Sicilietis.– V., 2005.– P. 87-91.
