Keista gentis – inkai
Europiečiai Amerikoje aptiko dvi visiškai atskiras ir savarankiškai susiformavusias civilizacijas: majų ir actekų – dabartinės Meksikos teritorijoje ir inkų – rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje. Bet mokslininkai čia atėjo jau po užkariautojų ir misionierių, po pirklių ir lengvo pelno ieškotojų. Tai, kas jiems liko, tebuvo liekanos buvusios civilizacijos: šventyklų griuvėsiai, šykščios padavimą nuotrupos, du-trys rankraščiai, parašyti ženklais, kurių prasmės jau seniai niekas nebeprisiminė. Istorikų, archeologų, kalbininkų laukė didžiulis darbas. Tačiau tos žinios, kurios pagaliau, ilgai dirbus, buvo gautos, pasirodė netikėtos ir stebinančios.
Inkų imperija buvo vienintelė mums žinomoje žmonijos istorijoje aukštai išsivysčiusi civilizacija į pietus nuo pusiaujo. Ji driekėsi išilgai dabartinis Peru ir Čilės pakrančių, iš šiaurės į pietus, daugiau kaip per keturis tūkstančius kilometrų. Bet štai likimo ironija: šią šalį su 10 milijonų gyventojų užkariavo kažkoks nežinomas ispanas su 200 žmonių būriu!
Inkai sudarė valdantįjį visuomenės sluoksnį, uždarą kastą, kurios žmonės buvo skiriami svarbioms valstybinėms ir karinėms pareigoms. Tai jie, inkai, buvo žyniai. Kitus eilinius šalies gyventojus sudarė gausios indėnų gentys.
Puikūs, akmenimis grįsti keliai jungė imperijos sostinę Kuską su visais šalies rajonais. Jie taip fundamentaliai buvo padaryti, kad plytomis, sudėtomis beveik prieš tūkstantį metų, dabar dundėdami lekia sunkvežimiai, inkų laikais šie platūs akmeniniai keliai – kai kurių jų plotis siekė dešimtį metrų, – kaip ir majų, nepažino vežimų. Užtat dieną ir naktį jais bėgdavo pasiuntiniai, jie nešdavo svarbias naujienas, įsakymus ar tiesiog šviežią jūros žuvį nuo pakrantės.
Vietomis bedugnės nutraukdavo kelius. Per jas būdavo permetami kabantieji tiltai iš lianų. Kai kurie jų būdavo aštuoniasdešimties – šimto metrų ilgio.
Inkų valstybėje buvusi santvarka stebina daugelį mokslininkų. Kai kurie ją vadina net „komunistine“. Žinoma, tai ne taip. Tačiau reikia pripažinti, kad daug kas čia iš tikrųjų neįprasta. Pavyzdžiui, nei mieste, nei kaime niekas negalėjo likti be pastogės, drabužio, be maisto. Buvo specialūs valstybės sandėliai, kuriuose kiekvienas galėjo nemokamai gauti jam reikalingą rūbą ir maisto.
Inkų valstybėj nebuvo vagių. Kai žmogus išeidavo iš namų, jis padėdavo lazdutę ant slenksčio ir duris palikdavo atviras. Lazdutė ant slenksčio reikšdavo: „Namuose nieko nėra“. To pakakdavo, kad niekas netgi pažvelgti vidun nemėgindavo.
