Dangus ėmė kristi šiaurėn
Katastrofos aprašyme randama keistai iš pirmo žvilgsnio atrodanti smulkmena. Yra ištisa eilė pranešimų kad po katastrofos kai kurių žvaigždynų vaizdas pasikeitęs. Pavyzdžiui, pasikeitęs Veneros kelias. XVIII a. Kinijoje lankėsi jėzuitų misionierius Martynas Martinijus. Jis ten praleido kelerius metus, išmoko kalbą ir grįžęs parašė išsamią „Kinijos istoriją“. štai kaip aprašo jis, remdamasis senovinių kinų metraščių žodžiais, kas dėjosi tvano metu: „. . .dangaus ramstis sugriuvo, žemė buvo sukrėsta iki pačių savo pagrindų. Dangus ėmė kristi šiaurėn. Saulė, Mėnulis ir žvaigždės pakeitė savo kelią. Visa Visatos sistema tapo betvarke. Saulė užtemo, ir planetos pakeitė savo kelius.“
Apie pasikeitusį dangaus vaizdą rašė „vienas gudriausių romėnų“, istorikas M. Terencijus Varonas, kuris naudojosi kažkokiu senoviniu, mums nežinomu šaltiniu. „Žvaigždė Venera, – rašė jis, – pakeitė savo spalvą, dydį, formą, pavidalą ir kursą, ko nebuvo nei kada nors prieš tai, nei po to“.
Indijoje gyvavo panaši versija. Senovės žydai laikė, kad tvanas „įvyko dėl to, kad viešpats dievas pakeitė dviejų žvaigždžių vietas žvaigždyne.“
Senovės Meksikoje netgi buvo šventė, skirta žvaigždynams, po katastrofos pakeitusiems savo pavidalą.
Tai patvirtina ir Tibeto paslaptingos religinės tradicijos. Tibeto lama Lobsantas T. Rama, pasiekęs aukščiausią įšventinimo laipsnį, savo užrašuose pasakoja, kad kartą jam buvę parodyta švenčiausia – kažkoks kapas, paslėptas giliai po žeme. Ten buvę trys dideli akmeniniai sarkofagai. „Mano sūnau, – pasakęs lamos mokytojas, – jie buvo dievai mūsų Žemėje iki iškylant kalnams. Jie vaikščiojo Žeme, kai jūra skalavo mūsų krantus, o danguje švietė kitos žvaigždės.“
Ir iš tikrųjų, tvirtina Lobsantas T. Rama, viename sarkofagų jis pamatęs iškaltą žvaigždėlapį. Žvaigždynų vaizdas buvęs nežinomas ir keistas.
Taigi žvaigždynų vaizdas, planetų, svarbiausia Veneros, judėjimas, pagal išlikusius šaltinius, pasikeitę. Žemėje šį įvykį sekę baisūs vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimai, o kai kur sausumos grimzdimas.
Aišku, kad „žvaigždynų vaizdas“ galėjo pasikeisti, tik pasikeitus regėjimo kampui. Ar tai nereiškia, kad po katastrofos Žemė pakeitė savo orbitą ir polinkio kampą? Bet kas gi galėjo sukelti šią tiesiogine prasme kosminę katastrofą?
Esama teiginio, kad į mūsų Saulės sistemą įsiveržęs kažkoks didelis dangaus kūnas.
Gal tai būta asteroido, vieno tų, kurie pasmerkti klajoti pasaulio erdvėse iki pateks į kurios nors planetos traukos lauką. Egipto žyniai rodę Solonui Heliopolio ir Saiso šventovių archyvuose užrašą apie kažkokią didelę kometą, kuri kartą priartėjusi prie Žemės. Galbūt, tai mums nežinomas asteroidas, keliaudamas aplink Saulę pailga elipsine orbita, po tam tikro laikotarpio, matuojamo tūkstantmečiais, praeina arti Žemės, kiekvieną kartą sukeldamas baisius padarinius, Romos istorikas Cenzorijus, remdamasis Babilono šventovių rankraščiais, III a. pr. m. e. rašė, kad Žemė tokias kosmines katastrofas periodiškai pergyvenanti. Tačiau tokia idėja gyvavo ne tik Babilone, ji buvo žinoma ir Indijoje, ir Amerikoje.
Indijos šventosios knygos Puranai rašo, kad tokios katastrofos, kurias seka žemynų grimzdimas, cikliškos. Jas esą galima numatyti, kaip ir Saulės užtemimus.
Apie tai Solonui pasakoję ir Egipto žyniai: „Jūs prisimenate tiktai vieną tvaną, o jų prieš jį daug būta.“ Prieš 2400 m. Egipto žyniai pasakoję Herodotui, kad, pagal jų užrašus, katastrofa buvo sukrėtusi Žemę tris kartus.
Yra ir kita hipotezė, pagal kurią tokiu klajojančiu dangaus kūnu, praskriejusiu netoli Žemės ir patekusiu į jos traukos lauką, buvęs Mėnulis Tokie padavimai žinomi įvairiose tautose. Pavyzdžiui, čibčos gentis. gyvenanti Kolumbijos aukštikalnių plynaukštėje, pasakoja, kad tvaną sukėlusi pikta gero dievo Bočiko žmona. Tada dievas supykęs ir įmetęs ją dangun, kur ji ir tebesanti Nuo to laiko ją galima esą matyti kiekvieną vakarą. Tai Mėnulis.
Gal ir senovės majų kronikose neatsitiktinai nekalbama apie Mėnulį. Naktį jų dangų apšviečia ne Mėnulis, o Venera! Pietų Afrikos bušmenai mituose apie katastrofą taip pat tvirtina, kad prieš tvaną Mėnulio danguje nebuvę.
Apie tai, kad kitados Žemės skliaute nebuvo Mėnulio III a. pr. Kr. rašė Apolonijus Rodoskis, Aleksandrijos didžiosios bibliotekos prižiūrėtojas. Jis šias žinias sėmėsi iš seniausių rankraščių ir tekstų, kurie vėliau buvo sunaikinti.
Austrų mokslininkas Hansas Herbigeris iškėlė planetų palydovų kilmės hipotezę. Jo pateikiami įrodymai teigia, kad asteroidai ir mažosios planetos, skriejančios aplink Saulę, patenką į didžiųjų planetų traukos lauką ir tampą jų palydovais. Jeigu toks palydovas prieinąs iš išorinės orbitos pusės, jis aplink planetą sukąsis prieš laikrodžio rodyklę. Kaip pavyzdį galima paminėti mūsų Mėnulį, Saturno palydovą Japetą ir Jupiterio – „VIII“. Jeigu toks kūnas buvęs vidinėje orbitoje, jis imąs suktis pagal laikrodžio rodyklę. Pavyzdžiui – Saturno Febas ir Jupiterio „VIII“.
Žymusis tyrinėtojas G. Belamis, vystydamas Herbigerio teoriją, iškėlė hipotezę, kad Mėnulio orbita, prieš tampant jam mūsų palydovu, ėjusi tarp Žemės ir Marso. Po daugelio opozicijų Mėnulis pagaliau buvęs pagrobtas mūsų Žemės traukos lauko. „Tačiau naujasis palydovas pasirodė besąs pavojingas laimikis. Jis tuoj pat giliai paveikė trigubą Žemės „organizmą“: atmosferą, hidrosferą ir litosferą.“
Gorbovskis A. Istorinės hipotezės ir mįslės//
Mokslas ir gyvenimas.– 1963.– Nr. 2.– P. 26-29; Nr. 4.– P. 25-28; Nr. 5.– P. 26-28.
