Datos, sąvokos, asmenybės

laikas, praėjęs nuo žemės atsiradimo, tai yra 4,5 mlrd. m. iki šių laikų.

senesnioji žmonijos raidos dalis, apimanti laikotarpį maždaug nuo 2 milijonų metų iki atsirandant raštui, fiksuojančiam istorinius įvykius.

mokslas, aiškinantis žmonijos praeitį, visuomenės raidos procesus.

žmonijos istorijos skirstymas į ilgus, iš esmės skirtingus laikotarpius, apimančius kokį nors baigtinį istorinį procesą ar reiškinį.
Lietuvoje priimta taip periodizuoti pasaulio istoriją:

(lot. aera – momentas, nuo kurio skaičiuojami metai): 1. metų skaičiavimo sistema. Senovėje įvairios tautos turėjo skirtingas E, nes kiekviena metus skaičiavo nuo jai svarbių įvykių pradžios. Krikščioniškose šalyse pradedama skaičiuoti nuo Kristaus gimimo – „nulinio“ chronologijos taško, nors iš tikrųjų Kristus gimė 6-ais metais pr. Kr. Tai krikščioniškosios eros pradžia. Jos pagrindu buvo sudarytas Julijaus kalendorius, kurį 1582 pakeitė Grigaliaus kalendorius. Žydų, arba hebrajų E, anot šventųjų tekstų, prasideda nuo pasaulio sukūrimo, 3750 m. pr. Kr.; musulmonų eros pradžia yra 622 m. po Kr., kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Senovės graikų chronologijos atskaitos taškas buvo pirmosios olimpinės žaidynės, kurios įvyko 776 m. pr. Kr. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753 m. pr. Kr.;
2. istorinis laikotarpis, kuris savo turiniu, įvykiais iš esmės skiriasi nuo ankstesniojo.

1. šimtmetis. Pvz., XX amžius – laikotarpis nuo 1901 m. sausio 1 d. Iki 2000 m. gruodžio 31 d.;
2. istorinis laikotarpis arba epocha, pvz., žalvario amžius.

žmonės ir visa tai ką jie mąstė, kalbėjo ir darė nuo pat jo atsiradimo.

visi objektai, kaip nors susiję su žmonių veikla, tai yra visa tai, kas gali liudyti žmonijos praeitį ir patirtį. Visi istorijos šaltiniai pagal jų pobūdį skirstomi į kelis tipus: daiktinius, rašytinius, vizualinius, garsinius, lingvistinius. Dar šiuos šaltinius galima skirstyti pagal įvairius žmonijos veiklos aspektus. Tai gali būti gamybiniai (materialūs objektai, rašto darbai), folkloriniai, kalbiniai, meniniai (dailės kūriniai, vaizdo, garso įrašai). Tai gana santykinis skirstymas. paprastai mokslininkai skiria pirminius ir antrinius istorijos šaltinius. Pirminiai šaltiniai yra atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, liudija, t. y. tie šaltiniai yra tiesioginiai aprašomų įvykių liudininkai. Antriniai šaltiniai yra tarsi ataskaitos apie praeitį, sudarytos tų žmonių, kurie gyveno po aprašomų įvykių. Jie perėmė informaciją iš kitų šaltinių, ir nebūtinai pirminių.

pagalbinės istorijos disciplinos yra archeografija, archyvistika, chronologija, heraldika, šaltinotyra, numizmatika, paleografija, sfragistika ir kt. Archeologija ir etnografija laikomos savarankiškomis istorijos mokslo šakomis.

(gr. Herodotos, apie 484-425 pr. Kr.), sen. graikų istorikas, keliautojas, vadinamas „istorijos tėvu“.

(gr. Thukydides; 460-398 pr. Kr.), žymus sen. graikų istorikas. Dalyvavo Peloponeso kare. 424 pr. Kr. buvo išrinktas strategu. Apkaltintas dėl karinių nesėkmių savanoriškai paliko Atėnus. Keliavo po Peloponesą, Trakiją. Parašė „Peloponeso karo istoriją“. Veikalui būdingas racionalizmas, įvykių eiga aiškinama ne dievų valia, bet žmonių veikla. Istorijos raidą, pasak T, lemia atskirų žmonių skirtingi interesai. Pirmasis mėgino naudoti šaltinių kritikos metodą, o istoriją laikė mokslu, padedančiu rekonstruoti praeities įvykius.

(tarp 54 ir 57-apie 120), romėnų istorikas, publicistas, diplomatas. Pradėjęs politinę karjerą Vespasiano laikais, 78 ar 79 m. ėjo kvestoriaus pareigas, 80 ar 81 m. tapo edilu, 88 m. buvo pretoriumi, 97 m. – konsulu, o 110-111 m. užėmė Azijos prokonsulo postą. Parašė penkis veikalus: „Julijaus Agrikolos gyvenimas“ (98), „Apie germanus ir jų kilmę“ (98, jame pirmą kartą paminėti baltai (aisčiai)), II amžiaus pradžioje – „Dialogą apie oratorius“. Stambus veikalas, skirtas 69-96 m. Romos istorijai, – „Istorija“ (manoma, kad ją sudarė 14 knygų). Paskutinysis veikalas – „ Analai“ (16 knygų) apie 14-68 metų Romos istoriją.

(Niccolo Machiavelli; 1469-1527), italų politikas, filosofas. Teoriniuose darbuose „Valdovas“ ir „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, atsižvelgdamas į gyvenamosios epochos ir šalies realijas, sprendė klausimą, kokie turėtų būti pagrindiniai valdymo meno principai, kurie padėtų valdovui įveikti viešpataujantį chaosą, įtvirtinti ir išlaikyti savo valdžią, koks turi būti valstybės valdovas ir kokia turi būti naujųjų laikų valstybė. Valdovo politine misija laikė sugebėjimą sustiprinti valstybę, didinti jos politinę ir ekonominę galią. Teigė, kad viskas, kas naudinga visuomenei ir valstybei, yra moralu ir priimtina, nes taurus tikslas gali pateisinti net ir drastiškas priemones. Pirmasis nuosekliai ir kryptingai suformulavo ir pagrindė absoliutinės monarchijos, valdymo formos, labiausiai atitinkančios jo gyvenamosios epochos realijas, pagrindus.

(1770-1831), vokiečių filosofas, kuris protą ir gamtą suvokė kaip nedalomą visumą, dvasią. Savo visuomenės ir politikos filosofijoje remiasi dialektinio vystymosi idėja, norėdamas suvokti tai, kas, kaip jis manė, jau protingai egzistuoja ir taip pateisinti Prūsijos valstybę ir tų laikų Liuterio krikščionybę kaip aukščiausią visuomeninę sintezę. Kairieji pasekėjai, pradedant K. Marksu, bandė naudotis H dialektika, norėdami įrodyti, kad radikalūs pasikeitimai – neišvengiami, ir kritikuoti tiek religinę, tiek visuomeninę savo laikų tvarką. Svarbiausi veikalai: „Dvasios fenomenologija“, „Filosofijos mokslų enciklopedija“, „Teisės filosofija“. Buvo Heidelbergo, Berlyno universitetų filosofijos profesorius.

(Karl Marx; 1818-1883), istorinio materializmo ir „mokslinio socializmo“ pradininkas. Studijavo teisę, filosofiją, istoriją, meno istoriją Bonos ir Berlyno un-tuose. 1841 jam buvo suteiktas Jenos un-to filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Tačiau akademinės karjeros nesiekė, tapo žurnalistu ir bendradarbiavo kairiosios orientacijos spaudoje, buvo vienas laikraščio „Rheinische Zeitung“ redaktorių Kelne. Istorijoje propagavo pažangos idėją. Pasak M, istorijos raidą lemia ekonominiai dėsniai (gamybinių jėgų ir gamybinių santykių dialektika). Visuomenės istorija – klasių kovos istorija, o jos galutinis tikslas – neklasinės visuomenės sukūrimas. M darbai padėjo atsirasti šiuolaikinei sociologijai, paveikė istorijos tyrinėjimus. Jo dialektinis bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmu).

(apie 1547-1593), istorikas ir poetas. 1563-1573 m. tarnavo LDK kariuomenėje algininku, rinko ir tyrė Lietuvos istorijos šaltinius. Parašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, išleistą 1582 m. Karaliaučiuje.

(1609-1677), istorikas. 1654-1655 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius. 1650-1669 m. lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą „Lietuvos istoriją“ nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572 m.). Svarbiausias veikalo šaltinis – Motiejaus Strijkovskio kronika. Ją papildė žiniomis iš Petro Dusburgo kronikos bei Radvilų archyvo Nesvyžiuje metraščių išrašais. Jis rašė bajoriškos valstybės politinę istoriją, ją periodizavo pagal valdovus. Patriotiškai (nors ir nenuosekliai) aukštino Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, pabrėžė Lietuvos svarbą Lenkijos istorijoje.

lietuvių istorikas, švietėjas (1793-1864). Pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu. Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija Žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.

(1910-1991), lietuvių mokslininkė, etnografė. Nuo 1944 dėstė Vilniaus universitete. Svarbiausi darbai – „Žemdirbystė Lietuvoje“, „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“, „Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje“, „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“, „Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“ ir kt.

(1909-1994), vienas žymiausių XX a. Lietuvos istorikų, istorijos mokslo populiarintojų. Vien jo parašytų straipsnių ir knygų sąrašas sudaro 300 puslapių knygą. Svarbiausi veikalai: „Kazimieras Liščinskis – ateizmo pradininkas Lietuvoje“, „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, „Legendos apie lietuvių kilmę“, „Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje“, „Lietuvos valstiečių istorija“, „Lietuvos krikštas“.

(1921-1994), lietuvių archeologė ir etnologė. 1942 baigė Vilniaus universitetą, 1944 emigravo į Vokietiją, vėliau – į JAV. Tiūbingeno (Vokietija) universitete 1946 apgynė daktaro disertaciją. Nuo 1963 Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorė. 1963 pasirodęs darbas „Baltai (The Balts)“ daugeliui Vakarų archeologų tarsi iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos priešistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus.